Tea Obreht
TIGRO ŽMONA
Iš anglų kalbos vertė Vidas Morkūnas. Vilnius, „Baltos lankos“, 2012 m.
Lietuvą gana operatyviai pasiekė mažytė 2011 m. literatūrinė sensacija – 26 metų serbų kilmės rašytojos Teos Obreht romanas „Tigro žmona“. Už šį romaną autorė pernai pelnė prestižinį Jungtinės Karalystės literatūros apdovanojimą „Orange Prize for Fiction“. Romanas jau išverstas į daugybę kalbų.
„Tigro žmonos“ veiksmas vyksta neįvardytoje po karo atsigaunančioje Balkanų šalyje. Romano pradžioje jauna gydytoja Natalija sužino, kad paslaptingomis aplinkybėmis mirė jos senelis ir siekdama išsiaiškinti jo mirties paslaptį mergina prisimena senelio jai pasakotas istorijas: apie „bemirtį“, apie „tigro žmoną“. Šie magiški pasakojimai padeda jai suvokti ir priimti senelio mirtį, parodo praeities ir dabarties sąsajas. Juk pasaka, istorija, mitas, fantazija visada padėdavo žmogui susitaikyti su neišvengiamos mirties, netekties ir išnykimo siaubu.
Autorė pina keletą stebuklinių istorijų ir jos kūrinį būtų galima pavadinti magiškuoju realizmu: čia esama ir šeimos kronikos, ir stebuklų, ir mitinių būtybių, ir politikos bei istorijos. Tiesa, T.Obreht magiškasis realizmas nėra toks gaivališkas, margas ir epinis kaip Lotynų Amerikos klasikų kūriniuose. Jos magija – prislopinta, melancholiška, gaubiama rūko, sniego, lietaus. Tai Rytų ir Vidurio Europos magija.
Autorė moka pasakoti istorijas, ji puikiai sugeba perkelti skaitytoją į atkampų Balkanų kaimelį, į karo nusiaubtą kraštovaizdį, sugeba sukurti paslaptingą atmosferą. Žinoma, jai šiek tiek pritrūksta gebėjimo supinti visus pasakojimus į visiškai darnią visumą, o ir pati knyga atrodo itin kruopščiai ir stropiai parašyta, lyg visi reikiami elementai būtų nuosekliai sudėlioti į visus reikiamus stalčiukus (galbūt tai ir ilgo redaktorių darbo pasekmė). Tačiau tai tik smulkios pretenzijos neabejotinai talentingai rašytojai. Tai knyga pasiilgusiems paprastos skaitymo magijos ir gražių istorijų.
Ota Pavel
PUIKIŲJŲ STIRNINŲ MIRTIS / KAIP AŠ SUTIKAU ŽUVIS
Iš čekų kalbos vertė Vytautas Dekšnys. Vilnius, „Tyto Alba“, 2012 m.
Vos atsivertęs ir pradėjęs skaityti supratau, kad tai viena iš TŲ knygų. Tokias knygas visados prisimeni, kai liūdna, bloga, nyku ar šiaip negera. Jos kaip vaistas, atostogos ar mielo bičiulio vizitas. Tai knyga, kuri padeda gyventi. Viena iš TŲ knygų, kurias vis iš naujo skaitai visą gyvenimą.
Ota Pavelas – lietuvių skaitytojui dar nepažįstamas čekų rašytojas, kurio likimas vertas atskiro romano ir galbūt ne vieno. Vienas garsiausių čekų sporto žurnalistų, kilęs iš Čekijos žydų, išgyvenęs koncentracijos stovykloje, gyvenimo pabaigoje kovojęs su sunkia maniakine depresija.
Šiuose pasakojimuose rasite viską, kuo garsėja geriausi čekų literatūros pavyzdžiai: šiltą humorą, skaidrų liūdesį, tą ypatingą sąmojo ir tragizmo samplaiką, primenančią geriausius Jaroslavo Hašeko kūrinių epizodus.
O.Pavelas pasakoja apie savo tėvą, prekiautoją dulkių siurbliais, mokantį parduoti juos netgi ten, kur nėra elektros; apie mamos aistrą Italijai, kurioje ji niekuomet nebuvo; apie girtą karpį ir tėvo meilę poniai Irmai. Žuvys yra pagrindinė rašytojo tėvo aistra: jis sugeba nusipirkti karpių tvenkinį, su jame gyvenančiu… vienu vieninteliu nusenusiu karpiu. Tačiau tėvas niekuomet nepasiduoda – net vokiečiams užėmus Čekiją, jis prieš pat deportaciją jiems įžūliai nušluosto nosį. Ir grįžta iš koncentracijos stovyklos kaip nugalėtojas. Humoras trykšta iš kiekvienos eilutės – tačiau jis sumišęs su grėsme ir karo nuojauta, persmelkiančia rašytojo vaikystės pasaulį prieškarinėje Čekijoje.
Knygoje tiesiog knibžda komiškų personažų: paprastų žmogelių, kuriems, pasak senovinio kinų prakeiksmo, likimas lėmė gyventi įdomiais laikais. Ir jie sukasi kaip išmano, stengiasi išlikti žmonėmis. Tiesa, šiuos pasakojimus į vientisą visumą jungia dar pora puikiai aprašytų dalykų: Čekijos gamta ir žvejyba. Niekur nesu skaitęs taip meistriškai ir su tokia meile aprašytos žvejybos, žuvų ir žvejo gyvenimo. Panūsti tučtuojau griebtis meškerės ir ieškoti, kur ją įmerkti. Jei kada kils noras skųstis gyvenimu, pasauliu, Lietuva – gal geriau atsiverskit O.Pavelo pasakojimus.
Vaiva Grainytė
PEKINO DIENORAŠČIAI
Vilnius, „Vaga“, 2012 m.
Kokias kelionių knygas rašo lietuvių autoriai? Dauguma jų – išplėstiniai kelionių vadovai, kuriuose sausa informacija atmiešiama keletu padrikų asmeninių pastabų. Esama ir kitokių „rašytojų“ – šie, pagyvenę kur nors keletą metų, manosi perpratę tos šalies būdą ir papročius ir imasi šviesti tamsuolius lietuvius, kaip iš tikrųjų tose anglijose, honkonguose ar amerikose yra. Vyrauja pamokomas ar nuolaidus tonas ir nuotraukos iš serijos „čia aš ir Egipto piramidės“…
Vaivos Grainytės knyga – maloni išimtis. Ji bando perteikti patį buvimą kitur. Sąžiningai stebi save ir aprašo, kaip buvimas kitur keičia ją pačią. „Pekino dienoraščiai“ – bandymas suprasti, aprašyti ir paliudyti. Skaitant šią knygą Kinija prieš akis iškyla visa savo sunkiai suvokiama didybe ir bjaurumu, svetimumu ir grožiu, kultūra ir apleistimi.
Autorės pasakojimas prasideda avantiūra – išvažiuoti metams į Pekiną mokytis kinų kalbos, ir tęsiasi kaip avantiūra: kelionė į Vidinę Mongoliją, troškimas ištyrinėti net ir atgrasiausius užkampius ir savo kailiu išbandyti tai, kas vietiniams atrodo savaime suprantama, o atvykėliui kelia nuostabą, pasibjaurėjimą ar tiesiog siaubą.
Dienoraščių autorė smalsi ir vengianti išankstinių nuostatų – o juk to ir reikia gerai kelionių knygai parašyti. Žinoma, dar reikia ir mokėti rašyti. Pasakojimo kalba gyva, humoras nenuvalkiotas, vietoje ir laiku, ironijos esama, bet ja nepiktnaudžiaujama, vakarietiško snobizmo taip pat nerasta. Paperka ir tai, kad autorė nepamiršta stebėti ir aprašyti savęs. Mes galime įsijausti į jos metus Kinijoje: sėkmę ir nesėkmes, dvejones ir ligas, ilgesį ir atradimo džiaugsmą. Negana to, knyga pradžiugins ir kinomanus: į ją įterptos kelios svarbių kino filmų recenzijos.
Perskaičius taip ir norisi, kad autorė nemestų savo avantiūriškos veiklos ir iškeliautų dar kur nors. O paskui aprašytų. Gal ir mes pagaliau turėtume Pauliui Theroux, Billui Brysonui, Jonui Krakaueriui ar Freyai Stark prilygstančių rašytojų keliautojų.
Leonidas Donskis
MAŽOJI EUROPA
Esteto žemėlapis. Vilnius, „Versus Aureus“, 2012 m.
Ši knyga – dar vienas tikrai nestandartinis bandymas atverti mums platesnį pasaulį. Šį kartą esame supažindinami su Europa, kuriai, regis, priklausome, bet taip ir neįpratome savęs laikyti jos dalimi ar bent kiek intensyviau pasinaudoti jos siūlomais kultūriniais lobiais ar patirtimi.
Tai šviečiamoji knyga, neįkyriai ir įdomiai pasakojanti apie mažuosius istorinius Europos miestus, jų kultūrą ir istoriją. Viename interviu autorius yra sakęs, apie ką galvojo, rašydamas šią knygą: „apie šviesius žmones: protingus moksleivius ir studentus, mokytojus, dėstytojus, inteligentiją, jaunesnius inteligentiškus žmones, kurie jau yra pakeliavę, matę pasaulio, žinantys, kad Europa yra, be kita ko, nuostabiai susijusi: ne tik todėl, kad gali iš baskų virtuvės pereiti prie italų, o paskui prancūzų, bet greičiau dėl nuostabaus jausmo, kad yra kažkokia besidriekianti gija, lyg ant siūlo sunerianti Europą – nepaisant gilių kultūrinių ir kalbinių skirtumų. Galima tai vadinti kaip nori: kai kam tai – krikščionybė, kai kam – moderniojo gyvenimo patirtis ir jautrumo formos. Bet aišku viena – Europa galų gale „susiveria“. Man atrodo, žmogui, kuris tai yra išgyvenęs savo įspūdžiuose, nereikia didelių mano deklaracijų – jis pajus, kad tai yra europiečio knyga europiečiui.“
Knygos skaitytojas galės pabūti mažuosiuose Belgijos, Nyderlandų, Prancūzijos, Italijos ir Ispanijos miestuose, sužinos, kokiais tapytojais, meno ir kultūros žmonėmis jie garsėjo. Perskaitys, kaip šių menininkų kūriniai praturtino Europos kultūrą. Knyga gausiai iliustruota paveikslų reprodukcijomis, pasakojamos ir jų pačių atsiradimo istorijos.
Visa tai parašyta pagauliai, įdomiai, faktai pateikiami glaustai, bet ne sausai. Skaityti tikras malonumas. Autorius probėgšmais užsimena ir apie gražius mažuosius Lietuvos miestus: Kėdainius, Rusnę, Šilutę. Galbūt kada nors pasirodys ir jiems skirta knyga?