Vienoje lietuviškoje reklamoje klausiama žmonių, už kiek pinigų jie sutiktų atsisakyti interneto. Tada tie žmonės vardija iš daug skaičiukų susidedančias sumas – suprask, kad gyvenimas be interneto prilygtų didžiausiai jų gyvenimo negandai. Įdomu, ką žmonės atsakytų klausiami apie knygas? Žinia, pavienis tekstas vis silpniau jaudina prie vaizdų kultūros pripratusius meno vartotojus.
Tikiuosi, jūs taip pat pastebėjote, kad ši knygelių ateitį eskaluojanti tema yra tiesiog nuskalbta. Knygas, tampančias langais į pasaulį, giria dvasingos auklėtojos. Knygų vertę jauno žmogaus gyvenime kelia atmintinai savo kalbėjimo temą pyškinantys dvyliktokai. Knygų mugėse inteligentiškai diskutuojama, ar išliks knyga, o kultūrinėje spaudoje periodiškai pasirodo pamirštų rašytojų diskusijų apie literatūros nuvertėjimą ir neįmanomybę išgyventi iš savo kūrybos. Kas iš viso to? Ogi nieko – įvykiai vis tiek plaukia savo vaga: rašytojai ir toliau uoliai rašo, o knygynų darbuotojai maloniai šypsodamiesi įdeda jūsų nusipirktą knygą į maišelį.
Aplinkoje, kurioje gyvenu aš, knygų neskaitytojų yra kur kas mažiau nei skaitančių. Kai kurie mano pažįstami, visai nesusiję su menu ir kultūra, mėgsta bent per atostogas išsidrėbti ant smėlio arba hamako ir atsiversti knygą, kurią jau seniai planavo paskaityti. Prašau, tik neprunkščiokite ir nesakykite, kad pastarasis jūsų skaitytas kūrinys buvo „Lesės nuotykiai“! Esu tikra, kad jūs mielai skaitote ne tik populiariąją psichologiją ir maisto receptus, antraip nevartytumėte šito žurnalo, o dabar leistumėte sunkiai Anglijos fermose uždirbtus pinigus visokiuose Vakarų salūnuose.
Taigi, kalbėti apie knygų krachą būtų visai nelogiška. Logiškiau – pasidžiaugti, kad šį rugsėjį vyks pirmasis Vilniaus knygų festivalis. Turėkite omenyje, kad tai ne „Litexpo“ knygų mugė, vykstanti žiemą, kai trepsite sniegu aplipusiais batais ir varvančia nosimi skubate į mėgstamo rašytojo kūrybos pristatymą. Pasak organizatorių, šiame renginyje bus siekiama populiarinti gerą literatūrą ir skaitymo kultūrą, dalyvauti gyvose diskusijose bei skaitymų vakarėliuose. Festivalis man šiek tiek primena hipišką užmojį: prognozuojama laisva, nesuvaržyta atmosfera, žmoniški, o ne piniginiai santykiai, maištas prieš snobiškumą, kūrybiški skaitymai, orientavimasis į kokybišką meną. Na, bet neturiu tikslo reklamuoti šį festivalį – paskaitysite patys programėlėse. O kas toliau?
Toliau, tęsiant nuskalbtąją literatūros skaitymo tendencijų temą, būtų įdomu sužinoti, kiek verstinės ir kiek vietinės literatūros atsiduria skaitytojų rankose? Nors ir nedariau sociologinio tyrimo, esu tikra, kad lietuviškos knygos yra kaip ir neišvaizdūs lietuviški obuoliai – jos gerokai rečiau pasiekia vartotojų širdis nei pasaulinio pripažinimo sulaukę kūriniai. Ir tai, be abejo, labai normalu. Juk daugeliui gimtoji literatūra sukelia tik prisiminimus apie rūsčią Žemaitės nuotrauką vadovėlyje ir nesibaigiančias interpretacijas apie tai, „ką autorius norėjo pasakyti“.
Taigi, net jeigu ir nesate iš tų, kurie mieliau renkasi XX a. Europos klasiką arba tik tas knygas, apie kurias daugiausia kalbama viešumoje, tikiuosi, susigundysite ir paskaitysite (dar) vieną iš šių penkių lietuviškų knygelių. O knygų festivalis tebus priminimas, kad knygos ir jų autoriai gyvena visai šalia mūsų.
Kęstutis Navakas, Akvilė Žilionytė
VISI LAIŠKAI – ŽIRAFOS
„Vaga“, 2012 m.
Rožinė dviejų autorių knygelė, apie kurią jau nemažai visko prikalbėta, turėtų sulaukti dėmesio ir jau minėtame knygų festivalyje. Jeigu pavargote nuo šiurkščios leksikos ir visokių bukowskių – pirmyn, ieškokite būtent jos. Estetiški žaidimai, kultūrinės nuorodos, citatos ir žodžių chuliganystės – visa tai telpa viešuose laiškuose. Skaitant knygą plečiasi kasdienybės suvokimas, pradedama įtikėti, kad net paprasčiausias sriubos virimas gali būti nepaprastas. Tačiau, mielas svetimų laiškų mėgėjau, venki šios knygos, jeigu iš laiškų tikiesi intymumo ir realistiškumo. Tada rekomenduočiau taip pat neseniai išleistą Michailo Šiškino „Laiškų knygą“ – bus proga ir ašarą nubraukti.
Agnė Narušytė
LIETUVOS FOTOGRAFIJA: 1990-2010
„Baltos lankos“, 2011 m.
Norėtųsi, kad knyga apie nepriklausomos Lietuvos fotografijos istoriją taip greitai nepradingtų tarp kitų naujų knygų, taigi primenu, kad pagaliau turime vertingą monografiją apie šiuolaikinę fotografiją. Čia nerasite straipsnių apie mėgėjų, reklamos ar mados diskursą – autorė susikoncentruoja ties meniniu žanru ir stebėtinai giliai, nors ir žvelgdama iš subjektyvios pozicijos, aprašo dvidešimties metų istoriją. Kadangi mūsų nedidelėje šalyje visi reiškiniai smarkiai vėluoja, Agnė Narušytė ir nesistengia lyginti lietuvių fotografijos su užsienio menininkų judėjimais ar įtakomis. Puiki knyga visiems, kuriems fotografijos reiškiniai įdomūs. O ir kaina nesikandžioja.
MANO VARDAS – MARYTĖ
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012 m.
Galvodama apie šį A.Šlepiko romaną, prisiminiau lenkų režisierės Agnieszkos Holland filmus, vaizduojančius Antrąjį pasaulinį karą, – jo tekstas taip pat įtaigus ir vaizdingas. Mūsų kartai sunku suvokti, kad mažiau nei prieš septyniasdešimt metų galėjo būti tokių siaubą keliančių dalykų. Romane kalbama apie dar mažai nagrinėtą „vilko vaikų“ temą, autorius mėgaujasi sukeldamas stipriausias skaitytojų emocijas: vaizdingai aprašo sužvėrėjusių žmonių elgesį su moterimis ir vaikais, badą, kančią bei stiprų išlikimo instinktą. Knyga išties įtraukianti – pabaigoje tikriausiai pyktelėsite, kad išretėjusi. Paprastai po tokių kūrinių norisi džiaugtis, kad buvai tik saugiai įsitaisęs stebėtojas.
SLEMAS LIETUVOJE
Sudarytojas Darius Jurevičius, „Kitos knygos, 2012 m.
Svarsčiau, ar įtraukti į sąrašą knygą, prie kurios prisidėjau ir pati. Pamaniau, kad vis tiek verta: reiškinys įdomus, o knygos egzempliorių ne tiek ir daug. Užkonservuota trumpa slemo Vilniuje istorija, savotiškas manifestas, dalyvių tekstai, vaizdo įrašai iš „suprakaitavusio“ baro bei pačių slemerių pasvarstymai apie tai, ką slemas jiems reiškia ir kur link kreipia šiandieninę senose formose užsisklendusią literatūrą. Gaila, kad slemas lig šiol neprigijo kituose miestuose ir visai suprantu, kodėl jis galėtų gauti niuksą į šoną. Ogi už tai, kad virto grupe nuolatinių slemo dalyvių, važinėjančių rodyti atliekamosios poezijos per Lietuvą. Galbūt naujas sezonas žada šviežių vėjų tarp slemininkų ir naujų talentų? Tegu tai nenuskamba kaip TV sezono atidarymo šaukinys.
SKLEPAS IR KITOS ESĖ
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011 m.
Jeigu vis dar mėgstate eseistiką ir nušautus siužetus, nepraleiskite ir šios knygos. Kai tankai traiškė žmones, o „Bunda jau Baltija“ skambėjo dažniau nei kartą per metus, L.Katkus buvo jau sąmoningas studentas, todėl savo kailiu patyrė visuomenės mentaliteto permainas su atsivėrusio Vakarų pasaulio euforija. Čia rasite vaizdžiai pateiktų prisiminimų apie devintojo dešimtmečio plotus ir diskotekas, tekstų iš užjūrio, pasakojimų apie savo pirmąsias patirtis Vakarų Europoje. Kur slepiasi šiuolaikiniai Lietuvos rašytojai? Ogi sklepe.
P.S. Kai kurias minėtas knygas jau esame pristatę ankstesniuose numeriuose. Bet sutikite, lietuviškoms knygoms reklamos nebūna per daug. Pirk prekę lietuvišką!
Rašė: Jurga Tumasonytė