Jai – šešiasdešimt penkeri. Ne jauna ir tikrai ne sena. Bet kartu, pasikviečiant Oskarą Wilde’ą, „jau nebe pakankamai jauna, kad žinotų viską“. Laurie Anderson (būkit geri, jei nepažįstami, susipažinkite, nes tai – legenda) – nebe performerė ant pačiūžų, įšaldytų ledo luituose, muzikuojanti, kol ledas ištirps, nebe keliolikos technikos lagaminų reikalaujančius pasirodymus rengianti atlikėja, nebe „O Superman“ supermoteris.
Nes „super“ originaliai reiškia „viršuje/ daugiau“. O savo pasirodymu „Dirtday!“, kurį rugsėjo 11-tąją mums į Nacionalinį dramos teatrą atvežė „Vilniaus festivaliai“, Laurie parodė, kad ji nebe viršuje, nebe daugiau, bet būtent tiek, kiek iš tikro žmogui reikia, ir labai ant žemės. Pačioje Žemės esmėje. Netgi – ant dirvos, kaip gražiai ir kone bendrašakniškai su lietuvių kalba verčiamas „Dirt“. Tai yra Laurie siūlomas mūsų planetos pervadinimas. Dirva. Ne purvynė, o ten, kur dera derlius, įvairios grūdinės ir žmoginės kultūros. Ar ne puiki lietuvių kalba – derėti: dera derlius, derasi žmonės. Jei jau augame vienoje dirvoje, sutarkime. (Beje, komplimentai vertusiems Laurie programos tekstą.)
„Dirtday!“ – programa, su kuria Laurie Anderson keliauja po pasaulį šiuo metu. Bet, galima sakyti, su visomis istorijomis, kurias pasakoja pasirodymo metu, ji keliavo būtent iki tol. Tai vešli, bet išgryninta sankaupa politinių, evoliucinių, kasdienių, šuniškų, dieviškų ir Žemiškų įžvalgų. Įžvalgos originalios, gilios bei aukščiausio ironijos skaidrumo lygmens. Ir neverta čia duoti pavyzdžio, nes vis tik Laurie – balso instrumento žiniuonė. Intonacijos, tembro valdymo pojūtis jai, matyt, įgimtas, nes susitikime su žurnalistais dieną prieš pasirodymą, paklausta, kaip lavina savo balsą, atsakė, kad lavina jį būtent dabar – kalbėdama su mumis.
Todėl nenuostabu, kad jos Žodis, jos Istorija tampa paveiki pasakyta pačios autorės Čia ir Dabar. Ir, labai svarbu pastebėti – būtent scenoje. Nes kai gyvojo susitikimo metu Laurie darė tą patį – kad ir kokį klausimą jai užduotum, ji pasakodavo istoriją, kuri vesdavo prie kitos istorijos, tai nebuvo taip jaudinama, netgi vietomis nuobodoka, turint omeny asmenybės kalibrą ir su tuo susijusias viltis. Bet būtent pamačius Laurie scenoje viskas tapo aišku: kad pamatytum didelį dalyką visą, turi į jį žiūrėti iš toliau.
Pasirodymas buvo galingas. Savo ramumu, užtikrintumu, išvalytumu, nedidaktiškos išminties monumentalumu. Tapo visiškai aišku, kad ji tikrai nebe pakankamai jauna, kad žinotų viską. Dabar ji žino tai, kas žmogui svarbu (tuoj bus pasakyta). Ir, tiesą sakant, kad ir kaip nustekentai tai nuskambėjo Laurie pasakius frazę ne scenoje, o per susitikimą, po „Dirtday!“ istorijų, laisvai galėjusių tapti bereikalingai slogiomis, o vis tik papasakotų akcentuojant jų grožį, plastiškumą, frazė išsiteisino: „After all, we are here to have fun“.
Siūlau paklausyti šio pokalbio: http://www.youtube.com/watch?v=KYisa36ODW8&feature=related
Bei paskaityti čia: http://www.guardian.co.uk/music/2012/aug/05/laurie-anderson-dirtday-meltdown-review
Rašė: Tautė Bernotaitė
Nuotraukos: organizatorių archyvo