Rašė: Giedrė Armalytė
„Kondoras (isp. Cóndor, keč. Kuntur) – bendras dviejų Amerikoje gyvenančių paukščių rūšių, priklausančių amerikinių grifų (Cathartidae) šeimai, pavadinimas.“ (wikipedia.org)
Teigiama, kad pirmasis įspūdis apie nepažįstamą žmogų suformuojamas vos per septyniolika pažinties sekundžių. Nuomonei apie Vilniaus dokumentinių filmų festivalį susidaryti prireikė nei daug, nei mažai – 90 min. Tiek, kiek truko atidarymui parinktas filmas.
Turėčiau rašyti apie Čilės režisieriaus Carloso Kleino kūrinį „Kur skraido kondorai“, tačiau vertinant jį, neįmanoma negrybštelti Viktoro Kosakovskio ir jo naujausiojo filmo „Tegyvuoja antipodai!“. Ypač, kai garsusis/savitasis/išskirtinis dokumentikos atstovas iš Rusijos sėdėjo greta ant sofos, tačiau taip ir neišdrįso žiūrėti filmo, kuriame jis buvo kitoje kameros pusėje.
Filmo pavadinimas kiek klaidinantis, sukeliantis pirmąją aliuziją apie gamtos, natūrinės dokumentikos kryptį, tačiau galiausiai paliekantis su prasmės klaustuku – ar V. Kosakovskis ir yra tas laisvas, gigantiškasis Andų paukštis? Galbūt.
Filmas turi panašumų su Christopherio Nolano „Inception“, kadrais pasakojusiu istoriją apie sapną sapne, kuris yra sapnuojamas. Šįkart tai filmas apie filmo kūrimą, tačiau sulaužantis dokumentikos rėmus taip subtiliai, kad panėręs tampi filmo, o tiksliau – abiejų filmų dalimi. Galbūt neatpažįsti savęs kitame, kaip skelbia festivalio šūkis, tačiau susilieji su kiekviena filmo minute, pamilsti režisierių V.Kosakovskį ir vėl iš naujo patiki kinu. Negali netikėti, kai kadre sėdintis žmogus tau (toks įspūdis) sako: „Jei gali nekurti filmo, nekurk“.Aš galiu nekurti, jis negali. Naktimis neužmiega, jei neįgyvendina maniakiškai apėmusios filmo idėjos.
Tikiu, kad kurti tikrąją dokumentiką (kad ir kaip skirtingai visi ją besuvoktume, skęsdami dokumentikos kaip žanro dilemoje) yra sudėtinga. „Pagauti“ žmogų, emociją, išraišką ar nuotaiką tada, kai ji tikriausia ir nesuvaidinta – keblu, o ypač kai šmėžuoji aplink su profesionalia kamera. Tačiau taip pat tikiu, kad būtent aistros kurti pagautas žmogus yra tyriausias ir nesumeluotas. Ir tas grynumo pojūtis išliko viso filmo metu. Mums, žiūrovams, tikėti tuo, ką matėme, ir vertinti pavaizduotus dalykus kaip „objektyvią realybę“, nebuvo sunku. Tik nežinia, kiek nuopelnai skirti režisieriui Carlosui Kleinui, o kiek Viktoro Kosakovskio charizmai? Jei dokumentika – veidrodis, tai C. Kleinas – vienas geresnių.
Apraše teigiama, „Filme pasakojama apie dviejų režisierių susitikimą ir kūrybišką kelionę po priešingose Žemės rutulio pusėse esančius kampelius“, tačiau tikėkitės daugiau. Tikėkitės įžvelgti kūrėjo ir kūrinio ryšį, nesumeluotą (arba tobulai suvaidintą) jausmą, turinį, o ne formą. Tikėkitės diskusijos apie kūrybos prasmę, filmo reikšmę ir jo vietą po saule. Tikėkitės iš filmo išeiti su šypsena veide.
Filmą dar galite pažiūrėti rugsėjo 23 d. 17 val. „Skalvijoje“.