Rašė: Giedrė Armalytė
Sankt Peterburgo tarptautinis filmų festivalis „Message to Man“, 2011 – apdovanojimas už geriausią ilgametražį dokumentinį filmą
Gvadalacharos tarptautinis filmų festivalis, 2012 – apdovanojimas už geriausią Iberoamerikos šalių dokumentinį filmą
Tesalonikės tarptautinis dokumentinių filmų festivalis, 2012 – apdovanojimas už geriausią programos „Habitat“ filmą
Dokumentinių filmų festivalis „Silverdocs“, JAV, 2012 – „Cinematic Vision“ apdovanojimas
Tiek apdovanojimų rusų režisierius gavo už filmą „Tegyvuoja antipodai!“. Dar daugiau nei šimtas apdovanojimų tarptautiniuose ir nacionaliniuose festivaliuose guli jo apdovanojimų skrynioje (jei tokią turi). Tad kuo ypatingas praėjusių metų filmas, kurio kadrai ataidi iš 8 skirtingų pasaulio vietų?
Sąvoka antipodas imta vartoti, kai žmonės išbaidė abejones, kad žemė nėra plokščia, keturkampė ar kitos geometrinės formos. Tad geografine prasme antipodai – tiesės, jungiančios skirtingus Žemės rutulio taškus, brėžiant tą tiesę per patį Žemės centrą. Įdomu, kad Lietuvos antipodas yra Pietų vandenyne, į pietryčius nuo Naujosios Zelandijos. Trumpiausiu keliu gilyn iki mūsų antipodo tektų sukarti/iškasti apie 12660 km. Anti-Lietuva plyti vandenyne, kur gylis siekia 3-4,5 km. (http://www.antipodemap.com/). Tad bent jau aišku, kodėl mūsų Tėvynė negalėjo tapti V. Kosakovskio filmavimo aikštele.
Filmas „Tegyvuoja antipodai“ mus nukelia į 4 antipodų poras – Kiniją ir Argentiną, Rusiją ir Čilę, Ispaniją ir Naująją Zelandiją bei Havajus ir Botsvaną ir norom nenorom kviečia lyginti, ieškoti panašumų ir skirtumų tarp dokumentiškai atvaizduotų paprastų žmonių. Su vienais leista susipažinti iš arčiau, kitus (kai jų tokia marga gausybė kaip Kinijoje) regi kaip masės dalį, tačiau kritiška režisieriaus akimi kadrai jau ypatingi – imi pastebėti vienetus daugumoje, skirti jų veidų emocijas, mintyse spėlioti profesijas…
Žaidžiama ir vertikalėmis, horizontalėmis,viršumi, apačia, tikrove, atsipindžiu – žiūrovas kviečiamas palikti „kadro“ sąvoką namie. Žaidžiama laiku – ką reiškia vien ilgas susirinkusiųjų akių kreipimas lėtai bėgančia lava ar dangų sparnais raižančiais kondorais, drablio odos raukšlėmis ar kačių pulkeliais.
Kalbų čia maža. Estetiką ausims ir akims kuria virtuoziškai sučiupti kadrai bei muzikos takelis, apie kurio gimimą buvome supažindinti filme „Kur skraido kondorai“. Žiūri ir suvoki, kad natūraliai ir netyčia tokių spalvų gamos neužtiksi – tai išlaukta, ištykota, kilometrus kino juostų (jei jos būtų naudojamos) sunaudojant. Filmas verčia ir juoktis, ir suklusti, ir banguoti, tačiau ryškiausias jausmas, apimantis po/per filmą – harmonija. Garso, vaizdo, siužeto, charakterių, spalvų, detalių, prasmės harmonija.
Subjektyvioji dalis:
Filmas mano lūkesčių nepateisino. Tikėjausi tokio efekto, kokį sukėlė ir režisieriui pripažinimą pelnęs „Belovai“ (1993). Tikėjausi daugiau filmo gyvybės – kūrėjo perfekcionizmas atspindžiui ir idėjai galbūt sutrukdė įdėti „prieskonių“, jausmų, idėjos išpildymo. Carlosas Kleinas kūriniu „Kur skraido kondorai“ parodė daugiau šio Viktoro Kosavoskio filmo kūrimo konteksto, leidusio jaukiai pasijusti kino virtuvės stebėtoju, tačiau filme „Tegyvuoja antipodai!“, nematant visų filmavimo sunkumų, idėjinio žavesio, filmo tikėjimo – įspūdis kiek prigeso. Galiausiai sunku nuspręsti, ar filmu siekta mus pavergti vaizdu ir pasaulio atspindžiu ar antipodų idėja, mat procentaliai filmo juostoje akis ganome daugiau kraštovaizdžiais, o ne žmonių istorijomis/kasdienybėmis/kontrastais. Pačiupo, tačiau neišlaikė.