Trumpas atsakymas į šį daugeliui tikriausiai keistą klausimą – bendraujant. Bet pradėkime iš pradžių. Be daugybės aukštųjų vertybių, žmogaus ugdymo ir sielos taurinimo, vienas meno vadybininkų tikslų – pardavimas. Perkame bilietus į muziejus, galerijas ir spektaklius, galų gale mokame už įsigytas knygas, taigi dalyvaujame meno rinkoje. Meno rinka skirstosi į sritis, tarp kurių – ir šokis. Taip, nors Lietuvoje tai gali sukelti šypseną, čia yra ir šokio rinka. O vienas iš pardavimo skatinimo būdų – dalyvavimas tarptautinėse mugėse.
Pagrindinė prestižinė šokio mugė „Internationale Tanzmesse NRW“ kas dvejus metus paskutinį vasaros savaitgalį vyksta Vokietijoje, mugių miestu pramintame Diuseldorfe ir sutraukia apie 10 tūkst. žmonių. Šiemet mugė išaugo kone dvigubai, tad 130 stendų prisistatė apie 500 trupių ir organizacijų iš 50 pasaulio šalių. Taigi paskutinėmis rugpjūčio dienomis Diuseldorfas buvo tapęs pasauline šokio sostine.
Nuo ryto iki vėlyvos popietės NWR Kultūros ir ekonomikos forume išradingai papuoštuose stenduose šurmuliavo šokio trupėms, mokykloms, informacijos centrams ir kitoms organizacijoms atstovavę profesionalūs šokio kūrėjai bei atlikėjai, vadybininkai, agentai ir prodiuseriai, specializuotos avalynės, scenos dangos ir kostiumų gamintojai, pedagogai bei kiti specialistai iš viso pasaulio. Kiekvieno stendo atstovai, stengdamiesi pritraukti kuo daugiau lankytojų, kaskart varžosi išmone juos puošdami ir siūlo įvairiaspalvių firminių krepšių, DVD ar USB laikmenų su šokio įrašais, kalnus bukletų, brošiūrų ir lankstinukų, kviečia į priėmimus (panorėjęs visą dieną gali mėgautis įvairių šalių vynais, ekologiškais limonadais ir kitais gėrimais), o bene originaliausias šiemet buvo Lenkų muzikos ir šokio institutas, dalijęs pedometrus – kiekvieną žingsnį skaičiuojančius aparatus. Kaip įprasta tokiems renginiams, vyko diskusijos, susitikimai su menininkais, įvairiausi pristatymai. Visa tai daugiau ar mažiau būdinga daugeliui tokių mugių. Tačiau tik šiai būdinga tai, kad šokis gali ištikti faktiškai bet kur: spektaklio viduryje galima atsidurti lipant laiptais, improvizacija gali pasitikti kavinėje, o performansas – kieme ar net ant aplinkinių pastatų sienų. Visa tai kuria neformalią, jaukią ir žaismingą atmosferą.
„Internationale Tanzmesse NRW“ rengėjai daugiau nei pusę milijono eurų kainuojančią mugę suvokia kaip pasaulinę šokio bendruomenę vienijantį susitikimą. Ir jau devintą kartą, taigi aštuonioliktus metus iš eilės, jiems puikiai sekasi įgyvendinti šią idėją. Pagrindiniai sandoriai ir susitikimai, taigi ir „pardavimai“, čia vyksta neformaliai – per privačius susitikimus su jau patikrintais ar dar tik potencialiais partneriais. Vienoje iš mugėje vykusių diskusijų pagrindinių tarptautinių festivalių ir scenų vadovai atvirai kalbėjo apie asmeniško bendravimo svarbą tarptautinio bendradarbiavimo projektuose, o finansavimo ir reprezentatyvaus įvaizdžio klausimams paliko antraeilį vaidmenį. Pasak jų, vertinant partnerių patikimumą, svarbiausia sklandus bendravimas, aiškios vertybės ir tikėjimas atstovaujamais menininkais. Taigi, pokalbis prie puodelio kavos gali atverti daug platesnes galimybes nei įmantraus dizaino leidiniai, vaizdo įrašai ir šimtai laiškų.
Tačiau, be daugybės susitikimų ir pristatymų stenduose, mugės dalyvių ir svečių dar laukė ir spektaklių programa. Devyniose scenose per keturias šokio mugės dienas buvo pristatyta apie 80 šokio spektaklių, eskizų ir laboratorinių pristatymų. O spektaklių žanrų ir stilių įvairovė puikiai atspindėjo globalėjantį pasaulį. Pagal Piotro Čaikosvskio muziką čia šokio mechaninės ir tikros gyvos gulbės, filmo „Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas“ kostiumų autorių kurtais apdarais pasipuošusi Taivano trupė „Legend Lin Dance Theatre“ ekstremaliai lėtais judesiais, regis, buvo sustabdžiusi laiką, o Honkonge gimęs, Berlyne augęs hiphopo šokėjas Raphaelis Hillebrandas pasakojo apie senelį vokietį Antrojo pasaulinio karo metais karo belaisvio dalią patyrusį ne kur kitur, o Lietuvoje.
Tiesa, meninėje šokio mugės programoje Lietuvai taip pat atstovavo būtent hiphopas. Itin atidžiai spektaklius atrenkantys mugės organizatoriai šįkart pasirinko Airidos Gudaitės ir Lauryno Žakevičiaus Menų spaustuvėje sukurtą duetą „Feel Link“. Kaip ir kokius ryšius pavyko užmegzti šio spektaklio kūrėjams bei Lietuvos šokio informacijos centro suvienytiems „Auros“, „Dansemos“, Vyčio Jankausko šokio teatrams, Gyčio Ivananausko teatrui, menininkų grupei „Žuvies akis“, Baltijos baleto grupei BBG ir Nacionaliniam operos ir baleto teatrui, bus matyti iš šių trupių gastrolių planų per artimiausius porą metų. O mugės meninės programos atspindžius, tikėtina, galėsime išvysti Lietuvoje vykstančių tarptautinių festivalių programose. Kaip teigia festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ vadovas Audronis Imbrasas, dalyvavimas šokio mugėje svarbus ne tik siekiant lietuvių šokio sklaidos, bet ir smarkiai prisideda prie šio festivalio programos formavimo – būtent „Internationale Tanzmesse NRW“ dėka buvo atrasta ne viena trupė, su kuria vėliau susipažino ir Vilniaus publika.
Taigi šokį parduoti galima, tačiau tik tiesiogiai ir sklandžiai bendraujant, o tai, turint omenyje nacionalinius komunikacijos ypatumus, vis dėlto yra iššūkis.
Rašė: Goda Dapšytė
Nuotraukos: Davido Youngo ir LSIC archyvo