„JULIJUS CEZARIS“
LAPKRIČIO 3, 4 D. OKT STUDIJOJE (Vilniuje, Ašmenos g. 8)
Kaip byloja jau pats pjesės pavadinimas, Williamo Shakespeare’o „Julijus Cezaris“ pasakoja apie Romos imperijos įvykius, susijusius su sąmokslu prieš garsųjį diktatorių ir jo nužudymu. Režisieriaus Artūro Areimos ir jo bendraminčių spektaklis vargu ar ką nors iš viso nuosekliai pasakoja. Jaunieji kūrėjai nedidukėje OKT studijoje pateikia W.Shakespearo’o pjesės linijų, šiuolaikinių Lietuvos ir pasaulio politinių aktualijų, savo požiūrio į jas, autobiografinių detalių ir kartais kiek pakvaišusių pokštų koliažą. Kostiumuočiai romėnai Tomas Rinkūnas, Tadas Gryn ir Daumantas Ciunis tarsi biuro intrigą aptarinėja imperatoriaus nužudymą, gladiatorių ringu tampa amerikietiškų imtynių parodija, o Pauliaus Ignatavičiaus Oktavijus žada įsikurti Valdovų rūmuose iš kurių mojuos mūsų Prezidentei ir pakeliui visus, kas papuola, siųs ant trijų raidžių. Drąsos spektaklio kūrėjams tikrai netrūksta, bet būtų galima palinkėti saiko ir šiek tiek savitvardos.
Spektaklis rekomenduojamas besidomintiems, kaip jaunoji teatro kūrėjų karta žvelgia į šiandienos politines, visuomenines ir teatro aktualijas, turintiems humoro jausmą ir neprieštaraujantiems tapti sceninio šėlsmo dalimi. Spektaklis nerekomenduojamas besitikintiems išvysti klasikinę W.Shakespeare’o tragediją, scenoje nepakenčiantiems keiksmažodžių ir nusistačiusiems prieš tos pačios lyties asmenų meilės scenas.
GRUODŽIO 5 D.
LIETUVOS NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE (Vilniuje, Gedimino pr. 4)
Eimunto Nekrošiaus premjeros kas kartą tampa teatriniu įvykiu ir vienu metu traukia bei baugina žiūrovus. Traukia išvysti pasaulyje pripažinto lietuvių kūrėjo darbus, bet, pripažinkime, dalis eina ir dėl to, kad apsilankyti jo spektaklyje – prestižas. Baugina, nes režisieriaus spektakliai itin ilgi (vidutiniškai apie penkias valandas), o kritika juos pristato kaip labai sudėtingus. Naujausias E.Nekrošiaus spektaklis „Dieviškoji komedija“ neturėtų bauginti. Taip, jis trunka keturias su puse valandos, tačiau neprailgsta, o spektaklio sudėtingumas priklauso nuo žiūrovo pozicijos. Žinoma, skaitę Dante’s šedevrą (o su juo daugiau ar mažiau mokyklos suole susipažinome visi), mėgindami atsekti kūrinio ištraukas ir kiekvienos scenos ar ženklo reikšmes, gali nemenkai pasiklysti. Tačiau pasiduodant režisieriaus siūlomam sceniniam žaismui, nesunku pasinerti į kelionę per pragaro ratus, skaistyklą ir dangų kartu su Rolando Kazlo Dante ir Vaido Viliaus Vergilijumi. Scenoje vienas kitą keičia impresionistiniai, gyvi, keliolikos jaunų aktorių kuriami paveikslai, įkvėpti „atsiminimų“ apie žmogiškąją būtį, kančią ir laimę – taip Nekrošius kuria savitą pasaulį. Režisierius suteikia galimybę atsirinkti prasmes neperkraudamas scenų tekstu, kuris čia veikia daugiau kaip nuorodos. Tai šviesus, gal kiek liūdnas ir ironiškas spektaklis, kaip ir vyro kelionė į moterį, kūrėjo – į tobulybę, žmogaus – į laimę.
Recenzavo: Goda Dapšytė