Visuomenėje kilę prieštaravimai dėl spektaklio „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ rodymo pasiekė beprecedentį mūsų šalyje lygį ir reikalauja paties teatro pozicijos.
Kaip Nacionalinio dramos teatro meno vadovas kategoriškai nesutikčiau šio teatro scenoje rodyti spektaklio, jeigu jame būtų siekiama pažeminti bet kokius religinius įsitikinimus. Taip pat teatras negali toleruoti nesantaikos visuomenėje kurstymo. Romeo Castelluccio spektaklį mačiau prieš metus Lenkijoje ir esu už tai, kad jis būtų parodytas Lietuvos žiūrovui. Mano manymu, tai yra giliai humanistinis kūrinys, nes jame keliamas klausimas apie žmogaus būtį Dievo akivaizdoje. Didžiausias šio spektaklio paradoksas yra tai, kad Dievo idėja jame švyti nepriklausomai nuo žmogaus veiksmų (beje, tapusių mūsų gyvenimo kasdienybe). Ji matoma per dviejų žmonių – mirštančio tėvo ir viltį praradusio sūnaus – krikščionišką atleidimo ir susitaikymo aktą Dievo veido akivaizdoje. Spektaklis gali atrodyti šventvagiškas, bet kartu skiepija tikėjimą tuo, kas nesutepama. Svarbiausia, jis nieko neteigia, bet provokuoja kiekvieną rasti savo santykį su tuo, kas rodoma. Tačiau tam tikrų meno kūrinių provokuojantis užtaisas kartais būna toks nenuspėjamas, kad net jų nemačiusiųjų vaizduotė iškraipo faktus. Todėl verčia apgailestauti kai kurių mūsų visuomenės veikėjų ir politikų komentarai, dėl nežinomų priežasčių falsifikuojantys tai, kas išties vyksta spektaklyje.
Nacionalinis dramos teatras, pristatydamas savo ir kitų teatrų bei organizacijų spektaklius, gerbia visų religinius jausmus, skirtingus įsitikinimus ir nuomones, tačiau tuo pat metu turi teisę kelti prieštaringus klausimus, provokuoti visuomenei aktualias diskusijas, nepažeisdamas šalies įstatymų.
Audronis Liuga