Sakoma, savame krašte pranašu nebūsi. Šis posakis ypač tinka operos solistui Kostui Smoriginui jaunesniajam, kurį gimtajame Vilniuje atpažįsta retas praeivis, o užtat garsiausiuose pasaulio operos teatruose jam ploja ne tik klasikinės muzikos gerbėjai, bet ir tokios garsenybės kaip Plácido Domingo. „Gaila, kad mūsų, užsienyje dainuojančių ar grojančių, lietuviai nepripažįsta. Mieliau kviečiasi koncertuoti niekam nežinomus svečius iš užsienio“, – girdžiu šiokį tokį kartėlį ne viename tarptautiniame konkurse Lietuvą garsinusio boso, žinomų Lietuvos aktorių Kosto Smorigino ir Dalios Brenciūtės, sūnaus balse.
Lietuvoje neatpažįstamas
Tačiau tas „ne pranašo“ statusas turi ir pliusų – 32-ejų Kostas gali netrukdomas vaikščioti gimtojo miesto gatvėmis, o ir parduotuvėje jo krepšelio turinio neskenuoja kieno nors smalsios akys.
Nenuostabu, kad neseniai jo neatpažino net ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) apsaugininkas. „Be jokio beldimo atsidaro durys ir toks pavalgęs dėdė ima rėkti: „Kas čia per tenoras? Juk įsakyta svetimų žmonių čia nesivesti!“ Pianistė puola aiškinti, kad aš ne svetimas. Gal jis pamanė, kad tiesiog noriu prasmukti į koncertą? Matyt, reiks teatro vadovų prašyti, kad kokį specialų leidimą išrašytų“, – šypsosi incidentą prisiminęs visai ne tenoras, o bosas.
Paklaustas, ar tik ne Eugenijų Oneginą repetavo, kurį rudens pabaigoje pristatys kartu su bohemiečiais, dainininkas paaiškina, kad kartojosi Mazeto partiją (Wolfgango Amadeus Mozarto opera „Don Žuanas“), kurią neseniai dainavo Maskvos didžiajame teatre su legendinio Milano teatro „La Scala“ trupe. Tačiau prisipažįsta nekantriai laukiantis ir Onegino repeticijų, nes pagrindinį vaidmenį šioje Piotro Čaikovskio operoje jam teks atlikti pirmąsyk. Be to, tai puiki proga pagaliau padainuoti lietuviškai publikai.
Tai bus jau antras dainininko darbas su Dalia Ibelhauptaite. Kostas ilgai ir atsakingai repetavo Stepheno Sonheimo „Svynį Todą“, tačiau scenoje jo tuomet taip ir neišvydome. Kas gi nutiko? „Tiesiog persitempiau. Per dešimt dienų iš naujo pastatėme „Svynį Todą“, o dar tuo pat metu repetavau ir „Figaro vedybas“ (W.A.Mozartas) LNOBT. Supratau, kad maišyti miuziklo žanro su W.A.Mozartu jokiu būdu negalima. Ta Svynio Todo partija sunki, o bet kaip dainuot nesinorėjo. Negalėjau plėšytis, nes taip galima ir visai likti be balso. Niekam nieko nemelavau, pasakiau, kaip yra. Vieni mane suprato, kiti – ne. Man labai patinka šie Anthony Hopkinso žodžiai: „Man visiškai nesvarbu, ką žmonės apie mane mano. Esu toks, koks esu. Aš nieko gyvenime nesitikiu, bet viską priimu. Ir man taip yra daug lengviau gyventi.“ Džiaugiuosi, kad turiu savo artimus žmones, kurie mane visada palaiko ir už mane serga“, – paaiškina operos solistas.
Dainininkas nesiryžta prognozuoti, kaip jam seksis įkūnyti Oneginą, nors ši opera laikoma „studentiška“. „Viskas priklauso nuo to, kaip tu pats ją perteiksi, įprasminsi. Be to, ji sunki psichologiškai“, – paaiškina.
„O rusų kalbą dar atsimeni?“ – klausiu. „Kalbėti sekasi geriau nei dainuoti. Kažkodėl būtent dainuojant išlenda akcentas“, – juokiasi dainininkas.
Gyvenimas ant lagaminų
Dainuoti jam dažniausiai tenka itališkai ir prancūziškai. Šnekamają italų jau neblogai moka, o štai prancūzų kalbos dar neprisijaukino. „Be galo sudėtinga dainuoti anglų kalba. Teko dainuoti anglakalbei publikai Wiliamo Waltono operos „Meška“ pastatyme, ir tai buvo didelis iššūkis. Laimė, su juo susitvarkiau“, – pasakoja „Royal College of Music & Benjamin Britten Opera School“ studijavęs ir keletą metų garsiajame „Covent Garden“ teatre dirbęs bosas.
Jau keletą metų su šeima – žmona smuikininke Dainora, sūnumis Kostu (įdomu, kaip reikės jį pristatinėti, jei taip pat pasirinks artisto kelią, – aut. past.) ir Mykolu (dainininkas dar turi dukrą Godą iš pirmos santuokos – aut. past.) – dabar oficialiai gyvena gimtajame Vilniuje, bet darbas jį svaido po visą pasaulį (be jau minėto Londono, dainininkas kūrė vaidmenis San Fransisko, Vašingtono, Milano, Bordo, Rygos ir kitų miestų teatruose). Jeigu darbo sutartis ilgesnė, į užsienį Kostas keliauja su visa šeima.
Vasaros pabaigoje K.Smoriginas grįžo iš Zalcburgo (Austrija), kur kelis kartus dainavo Eskamilją (Georges’0 Bizet „Karmen“) šiame mieste vykstančiame didžiuliame operos meno festivalyje.
Tiesa, pastarosios gastrolės neapsiėjo be nemalonaus nuotykio – Kostą prieš pat premjerą užpuolė ūmus virusas. „Pats dėl to esu kaltas, nes atsigėriau labai šalto vandens. Per generalinę repeticiją dar viskas buvo gerai, o pasirodymo dieną ryte pradėjo peršėti gerklę, vakare ėmiau kosėti. Raminau save, maniau, kaip nors „išplauksiu“ – juk likus 5 minutėms iki pasirodymo nepasakysi, kad atsiprašau, negaliu dainuoti ir neisiu į sceną. Jau po pirmojo kupleto supratau, kad kankintis neverta, nes balsas tiesiog „neatsako“. Antrąjį kupletą jau dainavau oktava žemiau, o pabaigęs sceną užkulisiuose pasakiau, kad nebegaliu dainuoti. Laimė, greit surado šią partiją mokantį baritoną, kuris dainavo šalia scenos, o aš likusią operos dalį atvaikščiojau“, – dabar jau nebepanikuoja Kostas. Stiprūs antibiotikai greit pakirto ligą, tad likusius kelis spektaklius bosas atidainavo be jokių nesklandumų.
Beje, ne kartą ir jam pačiam teko „koverinti“ – t. y. repetuoti vaidmenį, kad galėtų scenoje pakeisti pagrindinį dainininką, jei jis dėl vienų ar kitų priežasčių pats negalėtų dainuoti. Londone Kostas dirbo paties René Pape – bene garsiausią šių laikų boso – dubleriu Charles’io Gounod operos „Faustas“ pastatyme.
O koks yra šio boso svajonių vaidmuo? „Tų vaidmenų labai daug, jeigu juos pradėčiau visus vardyti… Galbūt jau minėtas Mefistofelis iš „Fausto“… Bet iš tiesų šis vaidmuo man dar per anksti. Įdomu būtų išmėginti ir Borisą Godunovą, bet mano amžiaus Godunovas turbūt būtų juokingas“, – šypteli dainininkas.
Vadinasi, tiesa, kad boso balsas subręsta maždaug keturiasdešimties? „Taip, tai visiška tiesa. Boso karjera vystosi gerokai lėčiau nei tenoro. Kažkaip pasikeičia pats balsas, stygos. Tik tam tikram laikui atėjus gali dainuoti tam tikrus vaidmenis“, – paaiškina K.Smoriginas.
Lemtingas atsitiktinumas
Garsūs operos teatrai, dideli honorarai, įžymūs draugai… Kostas neslepia, kad įgyvendinant svajones kartais neužtenka vien talento ir pastangų, bet prireikia ir sėkmės, ir net avantiūrizmo. Jeigu ne lemtinga pažintis su vienu britų nacionalinės operos vadų, kažin ar lietuvis dabar dainuotų garsiausiose pasaulio scenose.
„Kartą skambina mano dėstytojas Vladimiras Prudnikovas. Sako, atvažiuok į operos teatrą, čia atvažiavęs Anthony Minghellos (jis statė Lietuvoje „Madam Baterflai“) žmogus rengia perklausą. Atvažiavau. Sėdėjo dėdė toks su barzda. Liepė dainuoti. Dainavau tą pačią ariją gal aštuonis kartus – ir stovėdamas, ir sėdėdamas, ir gulėdamas. Išklausęs sako: „Aš noriu, kad tu išvažiuotum.“ Klausiu, kaip, kur, kodėl? O jis: „Į Londoną.“ Gal po trijų dienų man buvo suorganizuoti skrydžiai, bilietai – viskas sumokėta. Nuvažiavau ir įstojau į „Royal College of Music & Benjamin Britten Opera School“, besimokydamas ten buvau pakviestas dainuoti į „Covent Garden“, o šiame teatre atsivėrė vartai į visą pasaulį. O įdomiausia, kad su tuo žmogumi kartais pabendraudavau, jis man perduodavo linkėjimų, bet po to karto Lietuvoje daugiau nesame susitikę“, – filmo scenarijaus vertą istoriją pasakoja dainininkas.
Žinoma, artistas nenuvertina ir lietuviškos dainavimo mokyklos bei tėvų indėlio. „Nebuvau pavyzdingas mokinys, esu labai dėkingas už kantrybę savo tėvams ir dėstytojams. Jeigu ne jie, dabar kokiame kaime karpius šerčiau“, – juokiasi atlikėjas.
Tačiau būtent Londono „Covent Garden“ Kostas sako išmokęs disciplinos ir kitų dalykų, be kurių būtų vargiai pasiekęs tokių aukštumų. „Ten reikėjo išmokti paskirstyti savo laiką. Iki tol net nemokėjau savarankiškai mokytis, greit įsisavinti medžiagą. Perklausa po perklausos, vis kitos arijos… Reikėjo labai save sukoncentruoti, kad viską spėčiau. Tu privalai eiti į priekį, nes už nugaros stovi kitas – gal net geresniu balsu, talentingesnis ir t. t.“, – prisimena atlikėjas.
Pavydas… Žinia, jo tarp dainininkų, kaip ir operų siužetuose, netrūksta. „Niekada nėjau per galvas – visada stengiuosi tik patarti, padėti. Bet pavydžių žmonių daug. Tokių, kurie tik ir laukia, kad paslystum, kad tau nepasisektų. Neabejoju, kad buvo tokių, kurie tik pasidžiaugė ir tuo nutikimu Zalcburge“, – atvirai kalba jis.
Laimė, pačiam stumdytis dėl vietos po saule (tiksliau, po rampų šviesa) Kostui netenka. Tai už jį daro agentas. „Čia, Lietuvoje, kitokia sistema – turiu galvoje etatus, sutartis, mokėjimus. O užsienyje gavęs sutartį esi ramus, niekas tavęs niekur nepastums“, – pasakoja Kostas.
Kaip jau minėjau straipsnio pradžioje, lietuviai Kosto dėmesiu nelepina, o štai užsienyje jam komplimentų ar patarimų negaili net ir didžiausios operos garsenybės.
Solistui ypač malonu, kad jį iki šiol puikiai prisimena pats P.Domingo, kurio rengiamame tarptautiniame konkurse lietuvis prieš keletą metų pelnė trečią vietą. Tuo jis įsitikino tame pačiame Zalcburge: „Dainuoju ir matau pažįstamą veidą – ogi pats Plácido su žmona manęs klausosi. Po pasirodymo prieinu, o jis man: „O, Kostai, kur dingo tavo plaukai?“.“
Kadangi jau prakalbome apie įvaizdį, klausiu, kiek jis svarbus dabartinėje operoje – juk nei amžinątilsį Luciano Pavarotti, nei Montserrat Caballé apkūnumas netrukdė gauti pagrindinius vaidmenis.
„Dabar viskas kitaip. Pastaruoju metu operas stato teatro režisieriai, kurie artistams neleidžia tiesiog vaikščioti po sceną. Tenka ir kūlvirsčius daryti, ir peršokti nuo vieno stalo ant kito, ir ant aukščiausios rampos užšokti. Tad palaikyti gerą fizinę formą tiesiog privaloma. Žinoma, norisi ir vakarienę sočią suvalgyti, o prie jos ir vyno skanaus išgerti ar desertą suvalgyti, bet privalai saugotis. Anksčiau užsiėmiau joga, bet dabar tam neturiu laiko. Kilnoju svarmenis, kuriuos draugas iš Austrijos padovanojo“, – savo aksominiu bosu dėsto K.Smoriginas.
Apie gerbėjus ir premijas
„Ko gero, operos gerbėjai nėra tokie įkyrūs kaip roko ar pop žvaigždžių fanai?“ – provokuoju Kostą. „Patikėk, tarp operos gerbėjų yra tokių fanatikų, – juokiasi dainininkas. – Tame pačiame Zalcburge vienas japonas mane atpažino gatvėje, nors buvau su šortais ir tamsiais akiniais. Daviau autografą, nusifotografavau su juo. Su tėčiu užėjom į parduotuvę, o jis tuo momentu prisivijo mano žmoną bei mamą ir dar su jomis nusifotografavo!.. O ir po spektaklių būna minios laukiančių autografo ar bendros nuotraukos.“
Labiausiai Kostą džiugina, kad paklausyti jo atliekamų arijų į operos teatrus užsienyje užsuka tautiečiai: „Štai pastarajame „Karmen“ spektaklyje Zalcburge buvo dvi lietuvių poros – specialiai atskrido. Milane sutikau lietuvius, kurie slidinėjo Alpėse, bet kartu užsuko į „La Scalą“ specialiai manęs paklausyti. Buvo be galo malonu tai išgirsti. Gal ir daugiau jų būna, bet kuklūs tie lietuviai, gal bijo prieiti.“
Dainininkas pasidžiaugia ir retais, bet nuoširdžiais susitikimais su kolegomis dainininkais iš Lietuvos. Vienas toks buvo visai neseniai – K.Smoriginas, Justina Gringytė ir Edgaras Montvidas kiek daugiau nei prieš mėnesį dainavo Gioachino Rossini operos „Kelionė į Reimsą“ arijas „Covent Garden“ scenoje. „Labai džiaugiuosi, kad patekome į tą pačią programą. Smagiai pabendravome, kelis vakarus kartu praleidome“, – prisimena Kostas.
Dainininkui liūdna, kad Lietuvoje tokių koncertų niekas nerengia, o ir į festivalius mieliau kviečiami nežinomi užsieniečiai nei kur kas daugiau pasiekę lietuviai: „Kada nors apie tai rėksiu garsiai, nes man rūpi, kodėl taip yra?“
Operos dainininkas svajoja, kad kada nors kas nors surengs didžiulį koncertą ir pakvies visus geriausius lietuvių dainininkus bei muzikantus, dirbančius užsienyje. Galbūt net ir pats ryšis tokiam renginiui. Nes, jo nuomone, Lietuvą užsienyje garsinantiems muzikantams dėmesio skiriama gerokai per mažai.
„Džiaugiuosi mūsų sportininkų laimėjimais olimpiadoje, linkiu jiems stiprybės eiti tuo keliu toliau. Bet mes lygiai taip pat kaip sportininkai garsinam Lietuvos vardą, tačiau tai nelabai kam rūpi. Man nereikia jokių įvertinimų – jokių nacionalinių premijų, jokių ordinų, man nereikia visų šitų nesąmonių. Aš tik noriu, kad žmonės žinotų, kas yra kas“, – kalba dainininkas. Vis dėlto savo šalies jis išduoti neketina: „Net kalbos būti negali – juk čia gimiau, čia užaugau. Aš myliu šį kraštą, čia mano namai.“
Rašė: Jurgita Kviliūnaitė
Nuotraukos: Gedimino Bartuškos ir asmeninio archyvo