Karolis Bareckas
Kiekvieną dieną mes skubame miesto gatvėmis gyvendami savo gyvenimus ir nepastebime, jog kiekvieną mūsų judesį stebi ir įrašinėja kameros. Filmas „Nepastebima kontrolė“ analizuoja šį visuotinio sekimo fenomeną ir skatina į jį pažvelgti įvairiais rakursais.
Viso filmo metu ekrane matome miesto kamerų užfiksuotus kasdienio gyvenimo vaizdus. Juose įprasta vaga tekantis miesto gyvenimas, tačiau žvelgiant pro kameros akį jis įgauna visiškai kitokią prasmę. Už kadro, skirtingi žmonės analizuoja šią stebėjimo kultūrą, tačiau viso filmo metu taip ir nepamatome filmo pasakotojų, nežinome kas jie tokie – tik girdime jų balsus.
Mieste išdėstytos kameros sukuria kontrolės mechanizmą, kuris primena „didijį brolį“ iš George Orwello distopinio romano „1984-ieji“. Nors iš pažiūros, mūsų gyvenamo pasaulio „didysis brolis“ dar nesugeba skaityti mūsų minčių kaip Orwello romane, tačiau tam tikrų analogijų esama. Įsitvirtina „normalaus“ ir „nenormalaus“ žmogaus modeliai, kuriais remiantis prognozuojamas konkretaus žmogaus elgesys – taigi savotiškai bandoma „perskaityti“ kaip jis elgsis konkrečioje situacijoje.
Apie visuotinę kontrolę kalbėjo ir prancūzų filosofas Michel Foucault. Knygoje „Disciplinuoti ir bausti“ jis aprašo panoptinį kalėjimo modelį, kuriame stebėtojas gali stebėti visus, bet pats išlieka nematomas. Galia pradeda funkcionuoti pati savaime, nes pasikeičia kalinio elgesys, kai sukuriama iliuzija, jog jis bet kurią akimirką gali būti stebimas. Panoptikonas yra pastatas, tuo tarpu šiuolaikiniam „panoptikonui“ jokie erdviniai apribojimai negalioja. Tokiu būdu, išardoma įprastinė miesto struktūra ir jis funkcionuoja kaip padriki vaizdai stebėtojo ekrane.
Filme spekuliuojama kokios bus stebėjimo technologijos ateityje ir kokie technologiniai bandymai atliekami šioje srityje, tačiau didesnis dėmesys skiriamas esamos situacijos analizei. Kalbama apie tai, jog kiekvienas žmogus fiksuojamas kamera yra potencialus tvarkos pažeidėjas, o kiekviena vieta į kurią nukreipta kamerą jau turi ateityje įvyksiančio kriminalinio įvykio potenciją. Kitaip tariant, žmogus tampa „kaltas be kaltės“.
Iš bendro konteksto iškrenta pasakojimas apie technologijas leidžiančias ganėtinai kokybiškai stebėti žmogaus organizmą, identifikuoti ligas ar apsigimimus dar tik besivystančiame kūdikyje. Ir nors šioje vietoje ir esama saitų su urbanistiniu filmo naratyvu, tačiau šis peršokimas iš makro lygmens į mikro, o po to vėl atgal – atrodo keistokai.
Pabaigai, filmą kino teatre stebėjo vos keli žmonės, nors jame nagrinėjamos temos, manau turėtų būti įdomios ir aktualios daugeliui šiuolaikinių miestų gyventojų. Kameros radikaliai pakeičia požiūrį į tai, kas yra erdvė ir atlieka ne tik savo prevencinę funkciją, bet ir daugybę kitų, apie kurias nardydami miesto džiunglėse tikriausiai dauguma iš mūsų niekada taip ir nesusimąsto.