Rašė: Karolis Bareckas
Rašyti apie siurrealistinius filmus nėra pats dėkingiausias užsiėmimas. Tokiuose filmuose negalioja įprastiniai vertinimo kriterijai, nes šis žanras pateikia savitą perspektyvą į realybę ir jos suvokimą. Kino juosta „Rakto skylutė“ įtraukia žiūrovą į siurrealistinę kelionę po žmogaus pasąmonės labirintus, po jo sapnų ir fantazijų pasaulį, kuriame už kiekvieno kampo slepiasi praeities pamėklės, o rakto skylutė tampa metafora ir įrankiu, kurio pagalba nuo mažų, žiūrovo sąmonėje atsiveriančių, detalių pereinama prie visumos konstravimo. Filmo režisierius kviečia atverti fragmentiškos pasąmonės duris ir pabandyti atkurti „visumą“.
Pagrindinis filmo veikėjas, gangsteris Ulisas su savo gauja slepiasi nuo policijos dideliame name ir keliauja iš kambario į kambarį ieškodamas savo žmonos. Filmas tartum pasakoja šiuolaikinę Homero „Odisėjo“ interpretaciją. Odisėjas romėnų mitologijoje vadinamas Uliksu (lot. Ulixes).
Filme Ulisas yra praradęs atmintį ir klajodamas po namą stengiasi prisiminti ir sukonstruoti vientisą tikrovės vaizdą. Namas simbolizuoja Uliso pasąmonę ir norėdamas „atsiminti“ jis privalo praeiti visas duris, įžengti į tamsiausius savo minčių užkaborius. Režisierius maitina žiūrovą groteskiškais, dažnai tarpusavyje nesusijusiais vaizdais, tuo iliustruodamas mūsų pasąmonės ir atminties chaotiškumą bei slypinčias baimes ir iliuzijas.
Name įsikūrę ne tik Uliso gaujos nariai, bet ir vaiduokliai, kuriuos gyvieji puikiausiai mato, tačiau vaiduokliai nemato gyvųjų. Kitaip tariant, autorius apsuka tradiciškai vaizduojamą šių dviejų pasaulių perskyrą. Jis supina šias dvi realybes ir abi Uliso galvoje jos yra vienodai „tikros“. Tiesa, kiek kitaip yra su Uliso gaujos nariais: tie, kurie mirę paprašomi išeiti iš namo ir pasiduoti laukiančiai policijai. Režisierius tuo bando pasakyti, jog mirusieji mūsų pasąmonėje ir jos sukuriamose fantazijose, įgauna „gyvųjų“ pavidalą. Pasąmonėje nėra nei mirusių, nei gyvųjų, nes visi filmo veikėjai yra egzistuojantys Uliso galvoje, visi vienodai tikri ir netikri. Tuo pačiu tai ir akivaizdus realybės ir siurrealistinės realybės supriešinimas ir jų skirtumų išryškinimas.
Sigmundas Freudas rašydamas apie tai, kodėl mūsų sapnai yra tokie keisti teigė, jog mūsų mintys sapnuose yra pakeičiamos vaizdais. Pabandykit pakeisti kokio nors sakinio kiekvieną žodį tam tikru paveiksliuku ir pamatysit kas gausis. Panašiu principu veikia ir mūsų sapnai, tokiu pat principu filmo režisierius pasakoja ir Uliso istoriją. Jis stengiasi atvaizduoti pagrindinio veikėjo pasąmonės pasaulį, kad ir koks jis galbūt absurdiškas atrodo. Dar daugiau, tai kvietimas iššifruoti visus tuos groteskiškus vaizdus ir atskleisti kokią minčių eigą slepia ši siurrealistinė Uliso kelionė.