Rašė: Karolis Bareckas
Vos pusvalandžio trukmės, režisierių Chris Marker ir Alain Resnais dokumentinis filmas „Statulos taip pat miršta“, kuris rodomas Kauno kino festivalyje, nagrinėja meno kūrinio ir kultūros santykį. Filmas pasakoja apie Afrikos meną bei kokią įtaką jam turėjo europiečių invazija.
Kino juostoje ganėtinai griežtai artikuliuojama pozicija, europiečių ir afrikiečių kultūrų santykio klausimu. Daug dėmesio skiriama statulų motyvui, pasakojama apie afrikiečių pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą bei koks yra statulos ir apskritai kūrinio reikšmė Afrikos kultūroje. Taip pat kalbama apie neatitaisomą žalą, kurią šiai kultūrai padarė europiečiai. Režisieriai nesitengia būti objektyvūs ir neslepia savo nusivylimo europiečių veiksmais ir drąsiai deklaruoja savo poziciją.
Jau pačiame juostos pavadinime slypi pagrindinė filmo tezė: statulos taip pat miršta. Filmas teigia, jog išplėštas iš savo kultūros meno kūrinys miršta. Europietis žiūrėdamas į Afrikos meną mato tik tam tikrą formą, bet nieko daugiau. Jo santykis su svetimos kultūros kūriniu yra tik estetinis. Afrikiečiui jo kūrinys turi sakralią reikšmę, tai kolektyvinės tapatybės ir ilgaamžės kultūrinės tradicijos artefaktas, kuris gyvena savo gyvenimą. Tai nėra menas ta tikrąja žodžio prasme, o svarbi harmoningo, kultūrinio – sakralinio būvio dalis. „Kai žmonės miršta, jie tampa istorija. Kai miršta statulos, jos tampa menu. Ši mirties botanika yra tai, ką mes vadiname kultūra.“
Filmas pasmerkia kolonialistinę Europos politiką, kuri radikaliai pakeitė Afrikos veidą, atėmė iš Afrikos kultūros jos dvasingumą ir pavertė blizgiu popierėliu išlepusio europiečio akiai. Meno kūrinys kadaise turėjęs giluminę prasmę tapo bedvasiu, masiškai štampuojamu vartojimo objektu.
Kitas dalykas, smerkiamas filmo kūrėjų yra rasizmas. Kalbama apie tai, jog nors juodaodžiai ir buvo įleisti į sportą ar muziką, tačiau nuolatos priversti kęsti baltųjų pašaipas ir neapykantą.
1953 metais pasirodęs filmas „Statulos taip pat miršta“ pralenkė savo laiką ir ilgai buvo uždraustas. Temų apie kurias pasirinko kalbėti filmo režisieriai, europiečiai dar nebuvo pasirengę priimti. Praėjus beveik šešiasdešimčiai metų filmas vis dar yra ganėtinai aktualus, tiek kalbant apie Afrikos, tiek apie kitų kraštų kultūras, kurių meno kūriniai šiandien steriliai eksponuojami muziejuose po stiklu.