Menų spaustuvė retai tampa kulinarinių eksperimentų erdve. Tačiau šįkart scenoje bus miltų, vandens ir vaizduotės prieskonių, kuriais žais dailininkė-lėlininkė Karolina Žernytė savo premjeriniame darbe „Tavo akys matė mane“. „Atviros erdvės“ programoje pristatomo Objektų teatro spektaklio premjera įvyks spalio 26 ir 27 dienomis Menų spaustuvės Stiklinėje salėje.
Apie kulinariją ir apie nesibaigiančius žaidimus su lėlėmis kalbamės su šio spektaklio režisiere Karolina Žernyte.
– Kodėl pasirinkai aktoriaus lėlininko profesiją? Tėvai neatkalbinėjo, sakydami būk teisininke ar verslininke?
– Aktoriaus lėlininko profesijos sąmoningai nesirinkau. Norėjau mokytis režisūros, bet tais metais kurso nerinko, todėl turėjau apsispręsti tarp vaidybos ir scenografijos studijų. Kai egzaminai susidubliavo, nežinojau, ką daryti. Paskambinau mamai. Ji neseniai buvo skaičiusi Č. Milošo žodžius apie tai, kad žmonės per mažai klauso savo intuicijos, ir dėl to yra nelaimingi. „Žinai, daryk, kaip tau širdis liepia“ – prisimenu mamos žodžius. Iš karto patraukiau link Lukiškių aikštės. Įstojau į aktorinį meistriškumą pas dėstytojus A. Latėną ir G. Storpirštį. Kursas buvo ruošiamas lėlių teatrams.
Pamilau šią teatro rūšį, kuri turi neaprėpiamas galimybes kalbėtis su žiūrovu ir veikti jo vaizduotę, leisdama pabėgti nuo buities. Tai yra tikras kūrėjo teatras, nes lėlininkai labai daug dirba, bet dažniausiai netampa žvaigždėmis, jie slepia savo veidus už lėlių.
Tėvai mane palaikė, nebandė atkalbinėti. Suprato, kad nepavyks. Žinojo, kad man bus sunku, aš ir pati tą suvokiau. Visada buvau savarankiška, bet šeimos ir draugų pasitikėjimas man labai svarbūs.
– Ar ne per didelė vis dar žaisti su lėlėmis?
– Taip taip, iš lėlininkų visada šaiposi: „Tai tu žaidi su lėlėmis? O kada darbą susirasi?“ Bet tie, kurie žino, kas yra lėlių teatras, supranta, kokia tai sunki profesija. Jos mokaisi visą gyvenimą, pasitelkdamas vaizduotę ir kantrybę. Kiekviena lėlė – kaip ir žmogus – unikali. Ir kiekviena turi kažkokią paslaptį viduje, kurią atskleisti ir yra mūsų užduotis. Tai ne tik smagu, tai sukelia nepakartojamas emocijas. Kartais, kai pajunti, kad scenoje veiki nebe tu, o lėlė, kažkur giliai suvoki, kas yra teatro ar apskritai meno prigimtis ir kam jis reikalingas. Tai ne tik žaidimas, tai – stebuklas, prie kurio prisiliesti man yra neįkainojama vertybė.
– Profesionaliąją sceną išbandei Kaune, o kas paskatino sugrįžti į Vilnių?
– Kauno valstybiniame lėlių teatre dirbau du sezonus. Daug ten sužinojau ir išmokau, ne tik apie teatrą, bet ir apie save. Už viską esu labai dėkinga, bet apsisprendžiau grįžti į gimtąjį Vilnių ir kurti nepriklausomai. Dalyvavimas „Atviroje erdvėje“ (Menų spaustuvės programa jauniesiems menininkams) tapo labai svarbiu žingsniu. Man parodytas organizatorių pasitikėjimas, šiltas bendravimas tikrai skatina kurti tai, kas pačiai įdomu, eksperimentuoti.
– Kas paskatino kurti spektaklį siurrealisto Sjón knygos motyvais?
– Sjón knyga „Tavo akys matė mane“ atsidūrė mano rankose visai netikėtai. Kartą su seserimi vaikštinėjome po knygų mugę. Visur buvo sausakimša, bet atradom paviljoną, kuriame parašus dalino žmogus, kuris iškart pasirodė įdomus. Pavartėme knygą, perskaitėme, kad Sjón yra Björk dainų tekstų autorius. Taigi, įsigijome knygą su autoriaus dedikacija.
Kai skaičiau ją pirmą kartą, viską įsivaizdavau kaip Dali paveikslus, animaciją, kabareto numerius, žodžiu, visiškai atsitraukiau nuo realybės. Labai mėgstu pasakas suaugusiems, man tai kaip vaizduotės mankšta. Spektakliui įkvėpė tai, kaip vizualiai, „lėliškai“ ir nenuspėjamai aprašomi paprasto žmogaus išgyvenimai. Iš karto svajojau kaip nors perkelti tai, ką perskaičiau, į sceną. Suvokimas atėjo vėliau. Golemo – iš molio nulipdyto žmogaus – įvaizdis man siejasi su taip pat knygoje aprašomu buitišku tešlos minkymu. Man patinka paradoksai, priešingybės scenoje, todėl nusprendžiau sekti pasaką, naudodama visai neromantiškus daiktus, virtuvės buities elementus.
– Ko žiūrovui, kuris galbūt ir nėra lėlių teatro gerbėjas, tikėtis spektaklyje?
– Spektaklį galima pavadinti lėlių teatru, bet jis tikrai ne vaikams. Sjón savo kūrinį vadina „Meilės istorija“, bet ji nėra paviršutiniška. Man atrodo, kad istorija yra apie tai, ką sukuria susitikusios dvi didžiulės skaudžios vienatvės. Apie kuriančią meilę, kuri gali gimti net negailestingo karo metu.
Ypatingo nusiteikimo spektakliui tikrai nereikia, na, nebent pasiimti akinius, nes lėlės nėra labai didelės. Jame daug įvairiausių personažų – juokingų, liūdnų, piktų, keistų. Vienos lėlės yra ir pagamintos iš anksto, kitos kuriamos scenoje, čia transformuojasi ir taip įkūnija žmogiškas vidines transformacijas. Teksto nedaug, todėl paliksime daug erdvės žiūrovo vaizduotei, kiekvienas galės paaiškinti istoriją savaip. Nepaprastai džiaugiuosi savo komanda – Roku ir Raimundu (aktorius Rokas Petrauskas ir kompozitorius Raimundas Eimontas), jais absoliučiai pasitikiu. Manau, ir žiūrovai galės įvertinti mūsų visų nuoširdų darbą, kuris man pačiai sukelia daug geros energijos.
Beje, turiu perspėti – nesu gera kulinarė, nes nuolat labai eksperimentuoju. Todėl, kad ir kaip norėtumėt, personažų nevalgykite!
Spektaklis skirtas jaunimui bei suaugusiems žiūrovams, dar neatradusiems lėlių teatro arba norintiems pamatyti naujų būdų, kaip lėlių teatras gali komunikuoti su žiūrovais. Taip pat tiems, kurie mėgaujasi pasakomis suaugusiems ir pasiilgo fantazijos scenoje – „Tavo akys matė mane“ Menų spaustuvėje spalio 26, 27 ir lapkričio 18 dienomis.