Rašė: Viktorija Ivanova
Lapkričio pradžia Šarūnui ir Antanui – išbandymų, iššūkių ir debiutų metas. Vilniaus teatro „Lėlė“ aktorius Šarūnas Datenis oficialiai pristatys spektaklio „Meteo“ premjerą, kurioje kolegoms aktoriams vaidinant Annos Ivanovos-Brašinskajos režisuotame spektaklyje, pats gyvai kuria muziką. O dar prieš tai – savarankiškai išleis spektaklio vaikams „Gaidelis pinigautojas“ premjerą Menų spaustuvės programos „Atvira erdvė“ rėmuose. Šiame spektaklyje Šarūno titulai – idėjos ir inscenizacijos autorius, režisierius, aktorius ir kompozitorius. Tačiau su visais šiais „antpečiais“ spektaklyje Šarūnas nėra vienas – jam akomponuoja ir vizualinę dalį kuria menininkas Antanas Dubra, debiutuojantis teatro scenoje. Taigi, dviejų spektaklių metu numatomi trys debiutai: dailininko, kompozitoriaus ir režisieriaus. Kol abu jaunieji spektaklių kūrėjai karpė premjerai reikalingas medžiagas, pradėjom pokalbį jų repeticijų erdvėje.
– Iš kur ta meilė muzikai?
Šarūnas. – Visą gyvenimą klausau muzikos. Man tai viena tyriausių iš švariausių meno rūšių. Pats neturiu jokio muzikinio išsilavinimo, o tai nėra labai gerai. Tačiau vis tiek pats pradėjau muzikuoti. Tiksliau, būdamas gal šešiolikos ėmiau užsiiminėti beatboxu, kai pamčiau, kaip tai daro profesionalai…
Antanas. – Iš štatų.
Šarūnas. – Iš štatų. Ir nusprendžiau pamėginti pats. Iš pradžių viskas skambėdavo labai juokingai, o draugai sakydavo, kad aš jiems atsibodau. Tačiau pačiam betobulėjant, po truputį atsirado žmonių, skatinančių dirbti toliau, net paprašančių „parodyti, kaip sekas“. Dabar muziką kuriu ne vien balso pagalba, bet ir naudodamas specialius efektus ir pedalus. Naudodamas vien vokalą susiduri su tam tikromis galimybių ribomis, o pasitelkęs tam tikrą techniką, tas ribas gali praplėsti. Žinoma, ir įrangos ribas visada galima plėsti, jei turėčiau galimybę į tai investuoti apie 20 tūkstančių – gal jau ir turėčiau viską, ko man reikia… Bet kuriuo atveju, kol kas dirbu su tuo, ką turiu, o ir tai jau yra šis tas. Ypač, kad daugiau nei pusę metų su šia technika kuriu ir teatrinėse, ir koncertinėse erdvėse bei jaučiu, kad nuolat tobulėji, atsiranda reikalingi įgūdžiai. Technika man tapo mano instrumentu, kuriuo nuolat turiu praktikuotis kurti, nes kitaip rankos neįgustų. Manau, ir Antanui taip yra su jo instrumentais – pieštuku, teptuku…
Antanas. –Aš sutinku su šia nuomone, manau ji yra pagrįsta. Kuo mažiau darai, tai tuo labiau viskas atbunka.
– Šarūnai, prieš metus buvai Livorno, Italijoje, kur teatro „Lėlė“ ir teatrinės kompanijos „Theatralia“ organizuotuose Algirdo Mikučio kūrybinėse šešėlių teatro dirbtuvėse kartu su italų muzikos kūrėju, kompozitoriumi Giorgio de Santis kūrėte muziką būsimam veiksmui. Grižęs į Lietuvą toliau darbavaisi su Vilniaus teatro „Lėlė“ aktoriais ir režisiere Anna Ivanova-Brašinskaja bei dailininke Julija Skuratova ties spektakliu „Meteo“, kuriame kaskart gyvai kuri muziką. O tada nutarei imtis savarankiško spektaklio „Gaidelis pinigautojas“ kūrimo, kuriame vienu iš pagrindinių personažų taip pat tampa muzika. Ar šį savo darbą laikai ankstesnių tąsa?
– Visi šie darbai yra susiję – jie kuriami balso, vokalo pagalba ir naudojant tik keletą instrumentų. Kai kuriuos garsus naudoju ir spektaklyje „Meteo“, ir savo premjeriniame darbe, tačiau spektaklių kontekstas, spalvos, atmosfera – labai skirtingi, net visai kas kita. Natūralu, jog naujausias mano darbas – tai loginė prieš tai buvusių darbų tąsa. Tai loginė tąsa ir to, ką darau su „Eilinio Elito“ programa. Be praeityje įvykusių darbų, iškurių gali mokytis ir rinktis, kuria linkme judėti į priekį, nevyktų tai, ką darome šiandien. Be to, praktikos dėka nuolat tobulėji.
– Spektaklis „Meteo“ įkvėptas besikeičiančių metų laikų, gamtos stichijų ir fantasto Ray‘aus Bradbury novelių sukurtos atmosferos. Kas tave asmeniškai įkvėpia kurti šiame spektaklyje?
– Šiame spektaklyje nefiguruoja standartinė muzikinė kompozicija. „Meteo“ aš tampu daugiausia atmosferos kūrėju. Muzikinė atmosfera tampa atspirtimi kone visam veiksmui scenoje. Tai, kas kuriama scenoje, yra paremiama ar sustiprinama gyvos muzikos, garsų. O mano muzika atsiranda iš to, ką scenoje kuria aktoriai. Muzika tampa ne tiesiog galimybe pasiklausyti malonių garsų, ji skirta palaikyti aktoriams ir spektaklio atmosferai.
Tiesą sakant, sudėtinga lyginti muzikos kūrėjo ir aktoriaus profesijas – tai be galo skirtingi dalykai. Tačiau šią akimirką, dabartiniame savo gyvenimo etape, muziką kurdamas jaučiu didesnį džiaugsmą. Šioje srityje jaučiuosi turintis daugiau laisvės nei teatro scenoje, kurioje svarbiausi yra tam tikri režisieriaus pageidavimai. Kartais gali jaustis kaip įspraustas į tam tikrus rėmus, kuriuose režisierius mato, kaip aš viską turėčiau padaryti, o muzikoje tik aš vienas žinau, kaip viskas turi būti. Tačiau vaidinti man, be abejo, irgi labai patinka.
– Taigi, būsimame tavo spektaklyje „Gaidelis pinigautojas“ apsijungia ir vaidyba, ir režisūra, ir muzikos kūrimas. Kaip atradai spektaklio koncepciją, kaip sumąstei jį kurti Menų spaustuvėje?
– Gal dabar turėčiau papasakot kažką bohemiško, kaip susapnavau šio spektaklio mintį ar formą, bet viskas buvo, tiesą sakant, daug paprasčiau. Studijuodamas aktorystės magistrantūros studijose Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje turėjau tokia paskaitą kaip spektaklio muzika. Taigi, baigiamajam darbui išsirinkau lietuvišką pasaką ir ją įgarsinau su efektų pedalų pagalba.Tačiau po atsiskaitymo darbo numesti nesinorėjo. Rodės, kad tai įdomi idėja spektakliui. Šiaip, režisuoti – nors tai ir skambus žodis, užsiimti savo spektaklio kūryba jau seniai kirbėjo mintis. Tačiau, žinoma, pirmam darbui, kol dar esi nei žinomas, nei garsus, sunku gauti ir pinigų, ir kitokios paramos. „Lėlėje“ jau buvo suplanuoti visi metai į priekį, o man nesinorėjo laukti. Todėl pasirinkęs mažiausiai sąnaudų reikalaujančią minimalistiškiausią idėją, parodžiau garsinį eskizą Menų spaustuvės programos „Atvira erdvė“ komisijai. Jie manimi patikėjo, o dabar mes su Antanu iš šios minimalistinės idėjos siekiame pasiekti maksimalių rezultatų.
– Taigi, spektaklyje „Meteo“, pats kurdamas muzika esamajame laike, gyvai, savo premjeroje į tokią padėti pastatai dailininką, turintį vietoje kurti vaizdus, iliustruoti tavo muziką, animuoti garsus? Antanai, prisistatyk.
Antanas. – Esu Antanas Dubra. Baigiau grafikos katedrą, grafiką, balsavau už koncervatorių partiją…
Šarūnas. – O man su juo reikia dirbti…
–Antanai, akaip sekasi surasti dialogą su visai kitos srities atstovu – Šarūnu. Ar daugiau tu esi jo valioje ar dirbate kaip tandemas?
Antanas. – Kaip in ir yang dirbame, petis į petį, dantis už dantį. Pakankamai susišnekam su Šarūnu.
Šarūnas. – Čia jis taip galvoja…
Antanas. – Laisvės jam irgi per daug neduodu. Kad pyktumėmės tai dar nebuvo, visą laiką kažkaip prieinam bendro kompromiso. Nežinia, kaip bus kituose spektakliuose, jei jų bus… Tačiau šitame nėra kaip susimauti, manau, mums pavyks pasiekti, ką užsibrėžėme. Kažkada lankiau dramos būrelį, bet tai buvo jaunatviška, prieš šimtą tūkstančių metų, tai dabar po tiek laiko keista kažką daryti su teatru. Bet visai patinka. Kadangi aš dalyvauju įvairiuose projektuose, kartais užsiimu animacija, kartais sienų paišymu… Mano projektai yra labai dinamiški ir skirtingi, tai Šarūno pasiūlymas dirbti kartu nesukėlė per daug šoko. Tačiau, žinoma, kai vis susiduri su kita medija, tai įdomu į ją gilintis ir ieškoti visokių galimybių, kaip joje išsireikšti.
Pasirinkom grafoprojektoriaus techniką, ji yra gana lanksti, bet irgi turi savo ribas, nes ištransliuoja tik siluetus ir spalvas. Kiti, pažengę grafoprojektoriai su filmavimo kamera gali daugiau – vartyti 3D figūrėlę ar daryti spalvinius pakeitimus, bet man mūsiškis variantas gal tuo ir patinka – viskas aišku. Yra šviesa, lindzė, veidrodis ir eina projekcija. Tiesiog tokia true technika – paprasta. Panaši kaip ir šešėlių teatro.
Šarūnas. – Taip, čia daug šešėlių teatro – pradinėje koncepcijoje to buvo mažiau, bet paskui, bedirbant savaime priartėjome prie to. Savaime atsirado vis daugiau šešėlių teatro niuansų, o tuomet ėmėme tyčia artintis prie to genialaus, nes paprasto. Ir gražaus.
Antanas. – Taip pat įdomu yra tai, kad susiduriu su tuo, su kuo anksčiau nesusidūriau – kurti esamuoju laiku. Ligi šiol mano užduotis buvo atlikti darbą per duotą laiką, o dabar reikės vietoje, spektaklio metu piešti, kurti, keisti… Čia jau šioks toks iššūkis. Tačiau tai yra labai įdomu, nes nesinori apsiriboti vien kartimiais ar piešiniais, kartu su Šarūnu ieškome, kaip išrasti tokį mechanizmą, kad galėtume naudoti ir animaciją, kad atsirastų daugiau judesio, vaizdinės dinamikos… Šešėlių teatre dažniausiai kuria ne vienas aktorius, o čia – esu vienas ir turiu sukurti visą vaizdą, animuoti garsą… Tai sudėtinga, tačiau tuo pačiu – labai paprasta: Šarūnas kuria muziką, o aš viską iliustruoju. Aš kuriu vaizdą, o Šarūnas jį įgarsina.
Premjeros:
Lapkričio 3 d. 12val ir 15 val Menų spaustuvė, Kišeninė salė „Gaidelis pinigautojas“
Lapkričio 8d. ir 9d. 18 val 30min. Vilniaus teatras „Lėlė“, Didžioji salė „Meteo“