Rašė: Mantas Balčiūnas
Nuotraukos: organizatorių archyvo
„Aš esu Kasparas Hauzeris. Muzika – mano narkotikas!“, – sako labiausiai nučiuožęs ir paslaptingiausias šių metų „Scanoramos“ herojus K.Hauzeris. Italų režisieriaus Davide’o Manuli filmą „Legenda apie Kasparą Hauserį“ sunku apibūdinti. Tai filmas be žanro, pastovios formos. Tai lyg technovesternas. Tai lyg kinematografinis chameleonas.
Vientisa perauklėjimo šiuolaikiniame pasaulyje metafora. Pateikta šiuolaikiškai, estetiškai. Groja muzika. Technomohikanas Vitalic varijuoja garsais ir savaip interpretuoja disco. Paplūdimy šoka pusnuogė moteris. Šalia vyras su skrybėle juda neįtikimai mažai, bet visiškai į taktą. Ant tiltelio pasirodo moteris tinklinėmis kojinėmis ir nertiniu ant kūno. Yra kadras, kur stambiu planu rūko Vincentas Gallo. Aiškiai matyti jo barzda, kaip jis spjaudosi tabaku ir dairosi į šonus. Paskui labai norisi rūkyti.
Taip režisierius D.Manuli filosofiškai žvelgia į K.Hauzerio istoriją. Pasak legendos, 1828 m. Kasparas mistiškai atsirado Vokietijos miesto Niurnbergo gatvėse. Jis sunkiai kalbėjo, nes iki tol buvo visiškai izoliuotas nuo visuomenės. Kasparo istorija labai paini – teigiama, kad greičiausiai jis buvo Badeno princo sūnus, sosto paveldėtojas, kuris atsirado tik šešiolikos metų. Apie jo egzistavimą niekas nežinojo, kur jis buvo iki tol?
„Kai prisilieti prie trumpo K.Hauzerio gyvenimo istorijos, taip trūksta detalių, kurios paaiškintų, kas iš tiesų įvyko, kad dažniausiai iškylantys žodžiai yra „mįslė“, „paslaptis“. Tačiau aš norėčiau pridėti dar du žodžius – „siurrealu“ ir „kliedesys“, – sakė režisierius D.Manuli.
Būtent to režisierius ir pridėjo. Naujausiame filme Kasparas grįžta ne į XIX, o XXI a. salą. Paslaptingai dingęs salos sosto paveldėtojas grįžta… kitoks. Nebylus ir gležnas. Elgiasi keistai, net absurdiškai. Tarsi idiotas, tarsi šventasis. Lyg būtų iš kito pasaulio.
Ausinių nenusiima net trumpam ir juda, lyg klausytųsi techno. Septyniems salos gyventojams jo mįslė jaukia protus. Kur jis buvo iki šiol? Kaip sugrįžo gyvas? Kas jis – naujasis mesijas, karalius ar niekingas apsimetėlis? K.Hauzerį reikia, tiesiog būtina perauklėti ir išmokyti būti didžėjumi. Pagrindinį herojų vaidina berniukiškų veido bruožų aktorė Silvia Calderoni. Moteris. Beveik visą filmą ji šoka iki pusės nuoga ir stovi prie didžėjaus pulto.
Kino kritikai linkčioja galvą girdami filmą ir prisimena disco, motociklus, skraidančias lėkštes ir V.Gallo. Jis filme įkūnija du personažus – Šerifą ir Baudėją. Šerifas – angliškai kalbantis barzdotas taikdarys. Baudėjas – itališkai kalbantis ir baltai apsirengęs vyriškis, dulkių pilname mieste važinėjantis motociklu.
Filmo recenzijose pabrėžiama, kad V.Gallo šiame filme – nerealus. Jo filosofiniai pamokymai, taiklus, neretai net ir absurdo ribas peržengiantis humoras. Ypač laisvai liejasi jo dialogai apie gyvenimo prasmę su kunigaikštiene, kurią vaidina Claudia Gerini, ir kunigu (akt. Elisa Sednaoui).
Po premjeros Roterdamo festivalyje nespalvotą, beveik iki tobulumo nugludintą filmo paveikslą matę žiūrovai pavadino jį „desktopiniu“. Kone kiekvieną kadrą būtų galima dėti ant kompiuterio darbalaukio. Šriftai, žodžiai, iliustracijos – viskas sulipdyta į vieną siurrealistinę visumą.
Ir, žinoma, muzika, kurią prisimeni kiekvieną kartą, kai išgirsti pavadinimą „Legenda apie K.Hauzerį“. Žmogų, kuriam muzika – narkotikas. Požiūrius keičiančius filmus Europos šalių kino forumas „Scanorama“ rodys lapkričio 8–25 d. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.
Apie kitus filmus skaityk čia: http://www.scanorama.lt/lt/programa/2012-naujienos-is-siaures