Rašė: Tautė Bernotaitė
Nuotrauka: asmeninio archyvo
Iliustracija: Lino Justice
Kai 2009-ieji buvo paskelbti Europos kūrybiškumo ir naujovių metais, kalbų apie kūrybiškumą, ypač jo lavinimą, buvo nemažai. Bet, atrodo, laikas šios temos nenuskandino. O gal išplaukė tik pati sąvoka? Štai į paštą gauta reklama sako: „Ateik ir kūrybingai praleisk laiką mūsų masažuose.“ Vadinasi, netrūksta manipuliacijų sąvokos turiniu. O išmanymo tema verta, nes, pasak šios srities praktikų, kūrybiškumo lavinimas gali padėti prisitaikyti prie nenumatytų aplinkybių, rasti problemų sprendimus, kai esami būdai nebetinka. Tokioms situacijoms standartinė mokykla neruošia. Nes jokia mokykla nežino, kokia bus ateitis, todėl nežino, kokių būtent žinių mums reikės.
Mokytojai – į svečius pas briedį
Kūrybiškumas dėmesį telkia ne į žinių perdavimą, bet į gebėjimą žinias panaudoti. Mokykla, kurioje mūsų kūrybiškumas dažniausiai ir numalšinamas, kol kas dalija žinias. Kūrybiška mokykla ne prikrautų vaikams į priekabą nepakeliamai daug obuolių ir paleistų dardėti su jais po dvylikos metų, bet aptartų kuo didesnę aibę būdų, kaip įmanoma auginti, gabenti obuolius, kaip jų gauti. Jų vaikai galėtų būti ir išvis nematę.
Žinoma, šiuolaikinė mokykla rizikuotų neduodama obuolių, nes juos reikia atsinešti parodyti į brandos egzaminus. Bet, kaip pastebi temos pašnekovas, inovacijų konsultantas Arūnas Matačius, bendrojoje mokymo programoje, tai yra oficialiame Švietimo ir mokslo ministerijos dokumente, patvirtinta, kad mokytojai patys renkasi mokymo formas. „Taip, kol yra egzaminai, kūrybiškumo diegimas – slidus reikalas. Bet, sakykime, iki dešimtos klasės, kol mokiniai egzaminams neruošiami, mokytojai gali sugalvoti, kokią tik nori mokymo formą. Gali naudoti vadovėlius, gali nenaudoti. Gali naudoti kompiuterius, gali apsieiti. Gali į pamoką kviestis svečių arba gali eiti į svečius pas briedį, jei apie jį mokoma“, – kalba A.Matačius.
„Naudoju paprasčiausią kūrybiškumo apibrėžtį. Kūrybiškumas – tai žinomų faktų netikėtas sujungimas, kurio rezultatas – vertė“, – sako jis. Ir primena, kad nereikėtų to painioti su divergentiniu mąstymu, kuris irgi yra gebėjimas iš vieno atspirties taško sugeneruoti kuo daugiau variacijų. Bet jos nebūtinai turės vertę: „Idėjos nereikia painioti su kūrybiškumu. Idėja tiesiogine prasme vertės neturi. O kai ji pritaikoma praktiškai ir jos vertę galima pamatuoti, jau galime sakyti, kad turime kūrybiškumo atvejį.“ Pašnekovas nurodo kada nors chrestomatinį būsiantį pavyzdį: „Tu gali sukurti trikampes duris, bet jos neturi vertės: nepatogu atidaryti, galva visada klius, ir panašiai.“
Gyvenimas be talento
Ar bet kas gali būti kūrybingas? „Kūrybiškumas nėra talentas, tai įgūdis. Ir jį reikia lavinti“, – sako A.Matačius. Kūrybinio mąstymo praktikas primena, kad, kaip ir matematika, taip ir kūrybiškumas, turi metodiką ir technikas, teoriją ir praktiką. „Aišku, jei kalbame apie genijus, tai, kaip sakė Thomas Edisonas, 99 proc. darbo ir 1 proc. talento. Michelangelo Buonarroti, Ludwigas van Beethovenas, Alexandre’as Dumas turėjo tą 1 proc., bet ir be jo galima sėkmingai gyventi. Tik turi išmokti užsiimti 99 proc. O tai – daug nuoseklaus darbo“, – dėsto „Chocolate Naive“, vienos iš 100 pasaulio įmonių, gaminančių šokoladą nuo pat kakavos pupelių, verslo partneris. Dar šviežio šokolado žymė ant jo veido paliudija tikrai daug nuoseklaus darbo.
Reikia lavinti dramblius
Vadinasi, mokytis galima ir kūrybiškumo. Technikų jį lavinti – daug. A.Matačius pristato tris dramblius, laikančius kūrybiškumą, – tai žinios, mąstymo įgūdžiai ir vidinė motyvacija. Visus juos lavinti reikia paraleliai. Jei vienas streikuoja, sistema tampa nestabili. „Tarkime, turi daug žinių, bet neturi mąstymo įgūdžių ir vidinės motyvacijos – esi lyg vaikščiojantis žinių bankas, bet naudos jokios. O jei turi daug žinių ir mąstymo įgūdžių, bet neturi motyvacijos, nepajudėsi iš vietos“, – aiškina pašnekovas.
Žinoma, labiausiai užsispyręs būna vidinės motyvacijos dramblys. Jį pažaboti padeda paprasti veiksmai. „Reikia prisiminti, kad esama daug fiziologinių procesų, kuriais žmogus turi rūpintis. Visų pirma, jis turi judėti. Judant smegenyse kuriasi neuronų jungtys ir smegenys lyg užsikuria mąstyti. Dažniausiai mes labai daug energijos išeikvojame bandydami mąstyti. Bandymas irgi yra procesas, jam skiriamą energiją galima sutaupyti. Pusvalandis betikslio judėjimo kasdien – būtina lavinant smegenų veiklą. Kitas dalykas – reguliarus poilsis. Ir jokio nuolatinio streso. Nuo šių pagrindinių dalykų galima pradėti“, – sugėdina elementarias tiesas primindamas A.Matačius. „Nejudantis organizmas yra miręs organizmas“, – prideda jis.
Mąstymo įgūdžių lavinimo metodikų – dar daugiau, ir jų neišmoksi žurnalo puslapiuose. Galima tik paminėti, kad svarbiausia – stebėti aplinką, nes sprendimai dažniausiai jau padaryti gamtoje, reikia tik rasti ir ką nors sujungti su kuo nors kitu.
Trečias dramblys – žinios – yra irgi itin svarbi kūrybiškumo sudedamoji dalis, priešingai nei mano kūrybiškumą nerimta veikla laikantys kai kurie žmonės. „Jei neturėsi žinių, neturėsi ko sujungti. Turi turėti bent šimtą idėjų, iš jų gauti bent dešimt kombinacijų ir iš tų kombinacijų, duokdie, bus vienas nuokrypis, kuris galės pretenduoti į kūrybiškumą. Žinių apimtis iš pradžių labai svarbi“, – kalba A.Matačius.
Atrodo, suaugusieji turi daugiau žinių už vaikus, bet ir vieniems, ir kitiems davus užduotį sugalvoti 200 būdų sąvaržėle sugauti karosą, vaikai pasispyrioję sukuria 200, o suaugusieji geriausiu atveju išlemena septynis. Kaip tai paaiškinti? Turbūt labiausiai tai paaiškina suaugusiųjų siaubas – slibinas Klaida. Su juo susipažįstame pirmiausia mokykloje, kur esame mokomi surasti vieną neva teisingą atsakymą. „Galėjimas svarstyti jau yra tam tikras nuosmukis“, – yra ironizavęs Charlesis Baudelaire’as. Reikia tik įsivaizduoti, kiek būdų karosui pričiupti sugalvotų žinias įvaldę suaugusieji, jei nebūtų susukti klaidos baimės radikulito.
„Think inside the box“
Suaugusieji dažnai teisinasi ir apribojimais. A.Matačius sako, kad apribojimai kūrybiškumą kaip tik skatina: „Daug kas spekuliuoja frazėmis „išsilaisvinkite iš mąstymo gniaužtų“, „think outside the box“, „laužyk standartus“. O kaip? Kaip juos laužyti? Šūkių daug primėtyta, bet tai įgyvendinti reikia mokytis.“
Inovacijų kūrėjas sako: „Think inside the box. Amerikoje buvo atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo daug reklamos agentūrų. Vienoje užduotyje buvo prašoma kūrybininkų atsakyti, koks darbe juos ištikęs didžiausias siaubas. Dažniausias atsakymas buvo: klientas sako: „Galvok plačiai“, „Think outside the box“, „Jokių biudžeto apribojimų“. Kūrybininkai teigia, kad tai pats blogiausias užsakymas, koks gali būti“, – pasakoja A.Matačius.
Pašnekovo tai nestebina. „Archimedas pasakė: „Duokite man atramos tašką ir aš išjudinsiu Žemę.“ Be atramos taško – nė iš vietos! Situacijoje „Think outside the box“ atsvaros taško nėra. Jei tavęs paprašyčiau sugalvoti, kur nori nukeliauti, labai sunkiai galvotum. Pasakyčiau, sugalvok, kur nori nuvažiuoti Europoje, būtų jau lengviau. O kai sumažinsi, kur nori nuvažiuoti viename kvadratiniame centimetre, pradėsi galvoti ne tik apie plokštumą: tai galės būti ir Mėnulis, jei jis tiesiai virš tavęs. Esmė – tu pradėsi galvoti apie tūrį, pradėsi galvoti apie keturmatę, penkiamatę erdvę. Apribojimai verčia pagalvoti apie kitas mąstymo dimensijas, todėl yra būtini“, – įsitikinęs inovacijų kūrėjas.
Koks svarbiausias atsakymas?
Liežuvis dilgsi paklausti apie amžiną konfliktą „užsakovas vs kūrybininkas“. „Kasdien sukurti Nobelio premijos vertų sprendimų nereikia. Jei užsakovai tokių prašo, tai šiek tiek primena situaciją iš filmo „Galaktikos gidas“. Vienoje jo scenų žmonija susirenka prie paties galingiausio kompiuterio ir prašo: „Pateik mums atsakymą į patį svarbiausią gyvenimo ir visatos klausimą.“ Kompiuteris liepia atsakymo grįžti po 5 mln. metų. Žmonijai atėjus, kompiuteris sako: „Atsakymas – 42.“ Matome, kad, koks klausimas, toks ir atsakymas. Empatiškų žmonių nėra daug. Ypač darbinėse situacijoje. Tad jei užduotis konkrečiai nesuformuluojama, nėra apribojimų – tada, koks klausimas, toks ir atsakymas“, – teigia A.Matačius. Jis pastebi, kad žmonės dažnai bando įsijausti į užsakovo ir vykdytojo vaidmenis, aptarti vieno ir kito pageidavimų užkulisius, kai iš tikro veikti reiktų bendrai, kaip meilėje – žiūrėti viena kryptimi. O dabar dažniausiai žiūri vienas į kitą.
Naujoji norma – mąstyti inovatyviai
Užsiminus apie kūrybininką, kaip idėjų srities profesionalą, vėl norisi grįžti prie pagrindinio šio straipsnio akcento – kūrybiškumo kaip visuotinai prieinamos savybės. Kūrybiškumas vis dar dažnai painiojamas su meniniais gabumais. Bet ši savybė – platesnio pobūdžio nei menininko talentas. Be to, juk iš Oscaro Wilde’o žinome, kad menas visiškai nenaudingas. „Kai kalbama apie kūrybiškumą, kalbama apie tai, kad žmonės turi ieškoti įdomesnių sprendimų. Jų visada reikėjo. Kai prasidėjo sunkmetis, buvo laukiama, kol padėtis grįš į vėžes. Bet reikia susitaikyti su tuo, kad tai, kur mes dabar gyvename, yra tiesiog naujoji norma. Gyvenimas negrįžta atgal. Jis tiesiog keičiasi, kinta žmonių tempas, mąstysena, principai. Tad norma turi tapti greitai ir inovatyviai galvoti, rasti ypatingų sprendimų“, – aiškina A.Matačius.
Inovatyvumu jis vadina kūrybiškumo komercializavimą. „Paėmei varžtų, poveržlių ir skardos, kurių ir šiaip turėjai, bet sudėjai viską kitokia tvarka. Taip tu sukuri naują įrenginį, kuris atneša vertę, pavyzdžiui, pradeda pjaustyti morkas spiralėmis. Jei tų spiralių kam nors reikia, tu jau turi kūrybišką sprendimą. Jei įrenginį sėkmingai parduodi – turi inovatyvų sprendimą. Bet „inovacijų“ termino nereikia taikyti vien kalbant apie technologijas. Tai ir darbo našumo, ir vadybos, ir visi kiti sprendimai“, – kalba A.Matačius. Tai sprendimai, kurie gali padėti išgyventi tomis aplinkybėmis, kurių dar nėra.