Rašė: Mindaugas Bundza
Nuotraukos: organizatorių archyvo
Nuo 2008 m. Kaune vykstantis festivalis „VDU Jazz jungtys“ – tai aktualaus džiazo platforma, kurioje pristatomos esminės šio muzikos žanro vystymosi kryptys.
Jaunų bei iniciatyvių žmonių kuriamas ir palaikomas festivalis seka paskui žanrus, tad sceną suteikia retai Lietuvoje skambantiems free ar avant-garde stiliams, taip pat kartu ieško naujų muzikos pateikimo klausytojams formų. Dėl tokio atvirumo festivalyje „VDU Jazz jungtys“ jau pasirodė tokie muzikantai kaip Kenas Vandermarkas, Mikko Innanenas, Liudas Mockūnas, Stefanas Pasborgas ar Arkadijus Gotesmanas.
Suprasdami festivalį ne tik kaip momentinį muzikinį veiksmą, „VDU Jazz jungčių“ organizatoriai pristato diskusijas ir meistriškumo kursus, rengia koncertus ir nevykstant festivaliui – taip aktualaus džiazo ritmu mėgautis siūloma kuo platesnei auditorijai.
Šie metai festivaliui – ypatingi: 5 metų jubiliejų kartu minės L.Mockūnas, Dovydas Stalmokas, Arnas Mikalkėnas, „Trio Angel“ (Danija, Norvegija), Martas Soo (Estija), Howardas Riley (Didžioji Britanija), Charlesas Gayle’as (JAV), A.Gotesmanas, Tomas Razmus ir daugelis kitų. Tačiau festivalio ašimi šiais metais taps „Peter Brötzmann Chicago Tentet“.
Nuo XX a. šeštojo dešimtmečio Peteris Brötzmannas (g. 1941 m.) apie save sugebėdavo suburti stipriausius free džiazo muzikantus ir formuoti įspūdingus, neįprastai didelius muzikinius ansamblius. „Chicago Tentet“ – vienas naujausių P.Brötzmanno projektų, į vieną vietą surinkęs tokius improvizacinės muzikos grandus kaip Matsas Gustafssonas, K.Vandermarkas, Fredas Lonbergas-Holmas, Joe McPhee, Paalas Nilssenas-Love ir daugelį kitų, per 15 kolektyvo gyvavimo metų grojusių kartu.
„Peter Brötzmann Chicago Tentet“ ir šiandien yra aukščiausio lygio muzikantų susitikimas formuojant improvizuotas garso skulptūras; scenoje susilieja įvairios kultūros (kolektyve groja muzikantai iš JAV, Vokietijos, Švedijos, Norvegijos ir t. t.), o šią dėlionę savo patirtimi ir talentu suvaldo P.Brötzmannas. Su tenteto lyderiu kalbamės apie free džiazo istoriją, priežastis ir padarinius.
– Viena jūsų kuriamos muzikos interpretacijų teigia, kad ji labai buvo paveikta to, ką galima pavadinti vokiškuoju pokario kaltės jausmu. Ką manote apie tai, ar tokia interpretacija įmanoma?
– Visų pirma, manau, tai šioks toks nesusipratimas: nežinau, iš kur tai ištraukėte. Žinoma, gimiau ir augau žiauriu karo ir pokario laikotarpiu, tad tai mane kaip žmogų formavo. Tačiau bandyti atrasti tiesioginį ryšį tarp šios patirties ir muzikos, mano manymu, būtų gana kvaila.
– Tad galima spėti, kad savo muzikos nelaikote nei politiniu, nei socialiniu pareiškimu?
– Ne. Šie dalykai pernelyg paprasti, palyginti su muzika. Žinoma, muzikanto buvimas scenoje jau yra ar gali būti suvokiamas kaip pareiškimas, ypač kai grojama prieš auditoriją. Tačiau bandyti visa tai sujungti į konkretų, sakykime, politinį pareiškimą… To aš nedariau net septintajame dešimtmetyje.
– Jeigu kiekvieno muzikanto tokia skirtinga istorija ir nuomonės apie aplink vykstančius procesus, kaip įmanoma visa tai sujungti ir groti kartu?
– Mus sujungia muzika ir meilė groti kartu. Pavyzdžiui, J.McPhee, kuris yra kone tokio pat amžiaus kaip aš, turi ilgą juodaodžio muzikanto istoriją ir didelę patirtį Jungtinėse Amerikos Valstijose, o aš – baltaodžio pokario Vokietijoje: žinoma, yra gana didelis skirtumas. Tačiau yra dalykų, kurie mus sujungia, – meilė muzikai, grojimui, klausymui. Jaunesni vyrukai – na, kaikuriems jau po keturiasdešimt – turi savo patirtis Švedijoje, Naujoje Anglijoje ir kt. Muzikai, ypač džiazo, nereikia net kalbos – grojant atsiranda pagarba ir vienas kito supratimas.
– O kokie yra šios jungties būdai? K.Vandermarkas, pavyzdžiui, savas kompozicijas rašo įprastai – natomis. Tačiau jūs tentetui atnešate grafines partitūras…
– Tentetui nebenešu jokių partitūrų – jau kurį laiką esame nusprendę groti tik improvizacinę muziką. Žinau, kad K.Vandermarkas kuria, rašo muziką, paskui tai repetuoja ir t. t. Jeigu jam to reikia – puiku, tačiau aš to nebenoriu.
Artimiausią ryši jaučiu su Joe (McPhee – red. past.), nes jis perėjo iš esmės tą patį mokymosi groti procesą, kaip ir aš, mes pažįstame tuos pačius žmones; jis praleisdavo ir vis dar praleidžia daug laiko Europoje, jaunystėje klausėmės tų pačių atlikėjų – Duke’o Ellingtono, Counto Basie, ankstyvojo Johno Coltrane’o, vėlyvojo Miles’o Daviso… Taigi ta pati informacija, ta pati meilė muzikai.
Tačiau yra ir kitų šaltinių bei prieigų. Pavyzdžiui, mūsų violočelininkas F.Lonbergas-Holmas turi klasikinį išsilavinimą, domisi šiuolaikine muzika, „rimtąja“ jos dalimi, bet tai nereiškia, kad su juo negalima improvizuoti. Noriu pasakyti, kad yra daug prieigos būdų, tereikia tarpusavio pagarbos ir supratimo.