Rašė: Eglė Marčiulaitytė
Nuotraukos: Eglės Marčiulaitytės ir „SMART Project Space“ archyvo
Ar jums kada nors teko iš tiesų patirti meno instaliaciją, kai tai, ką matai ir girdi, tiesiog išmuša iš vėžių? Ar kada nors vaikščiojot danguje? Ar kada nors buvot trumpam mirę ir vėl prisikėlę? Kur gyvena sąmonė ir atmintis? Ir apskritai, ar įmanoma patirti esamąjį laiką? Šie ir dar daugiau klausimų ėmė suktis mano galvoje, kai šį rudenį įžengiau į dviejų italų menininkų Giorgio Andreottos Calò ir Emanuele’io Wiltscho Barberio sukonstruotą 368 kv. metrų ir 60 decibelų stiprumo dabarties projekciją Amsterdame, šiuolaikinio meno centre „SMART Project Space“ (SPS).
2012 09 08–2012 10 21. Nuo saulėtekio iki saulėlydžio
7.15. Rytas. Praveriu dideles pilkas medines duris ir skubu į raktinę. Suradusi tinkamą raktų ryšulį, atrakinu duris, vedančias į ekspozicijų erdves. Nusiaunu batus, įjungiu prožektorių ir atsargiai einu šaltomis grindimis iki siauro koridoriaus, kuriame turiu paspausti tris mygtukus, paleidžiančius garso mechanizmą. Viens du trys – instaliacija užkurta. Išjungiu lempą ir lėtai slenku tolyn stebėdama, kaip ant grindų keičiasi brėkštančios ryto šviesos kuriami šešėliai. Vis dar baugiai tamsu, saulė ką tik patekėjo. Laukiu, kol akys pripras prie tamsos, tačiau tas nejaukumas vis vien gena lauk, noriu kuo greičiau sugrįžti į šviesią, pažįstamą aplinką. Galbūt gąsdina tamsa, pastato dydis, tuštuma ir tas tiksintis laikas, kuris, atrodo, srūva mano venomis. Saulei nusileidus, paspaudžiu tuos pačius tris mygtukus ir išjungiu instaliacijos gyvybę – be garso ir šviesos tai tik tušti tamsūs kambariai. Kiekvieną dieną duris atverdavome keliomis minutėmis vėliau, o užverdavome – anksčiau. Nuo rugsėjo 8 iki spalio 21 dienos, nuo saulėtekio iki saulėlydžio – tiek laiko veikė ši dabarties projekcija, kuri, kalbant ne vieno lankytojo žodžiais, paliko stiprų įspūdį ir įkvėpė daug diskusijų, pirmiausia – su pačiu savimi.
SPS: apie laiką ir vietą
Tris šių metų mėnesius (liepą–rugsėjį) praleidau Amsterdame, ten atlikau praktiką šiuolaikinio meno centre SPS. Jis įsikūręs šalia kanalo, dideliame raudonų plytų pastate, kuriame anksčiau veikė patologinės anatomijos laboratorija. Iš archyvinių nuotraukų sužinojau, kad greta taip pat stovėjo krematoriumas su trimis dideliais kaminais, tačiau vėliau jis buvo nugriautas. Pirmą praktikos mėnesį smalsiai landžiojau po pastato kertes, nes kuo giliau lendi, tuo daugiau randi. O ir kerčių pavadinimai, kalbant vietos žargonu, skamba paslaptingai, pavyzdžiui, gilusis sandėliukas (angl. – deep storage) arba koplyčia (angl. – chapel) marmurinėmis grindimis, kurioje vis dar juntamas kažkoks keistas kvapas… Joje anksčiau buvo šarvojimo salė, o dabar čia vyksta įvairūs pramoginiai renginiai. Apskritai SPS yra daugiaspalvė kultūros platforma: čia veikia kino teatras, galerijų erdvės, restoranėlis LAB111, organizuojami maži kino festivaliai, garso renginiai, dviejuose pastato aukštuose įrengtos ir menininkams nuomojamos darbo studijos. Pagrindinė SPS sąsaja su ankstesne šio pastato paskirtimi – ekperimentiškumas ir ieškojimai, tik šiuo atveju perkelti į meno lauką. Nors idėja apie šį kultūrinėms reikmėms pertvarkytą pastatą intriguoja ir pritraukia daug smalsuolių, kita vertus, ne vienas lankytojas atvirai dalijasi mintimis, kad tos sienos matė daug mirties ir dėl to pastatas turi keistą aurą. Jis tarsi mįslinga Zona iš Andrejaus Tarkovskio filmo „Stalkeris“ (1979 m.), kuri viską jaučia, mato ir girdi, todėl turi būti atsargus ir jos neerzinti.
G.A.Calò ir E.W.Barberio – pirmieji menininkai, pasiryžę dirbti su pačiu pastatu, jo istorija ir energija. Anot jų, tokia pastato personifikacija skatina mąstyti apie jį kaip apie gyvą, sąmoningą ir jaučiantį organizmą, kurio protas ir širdis – tiksintis laikrodžio mechanizmas, įrengtas pastato bokšte.
Techninė instaliacijos pusė, arba Kada įvyksta nušvitimas
Ši ekspozicija buvo įrengta penkiose ratu išdėstytose erdvėse. Keturios iš jų tapo cameros obscuros kambariais, t. y. į visiškai baltą patalpą šviesa patenka tik pro vienintelę mažą skylutę, kurioje įstatytas atitinkamas lęšis. Taip ant grindų ar sienos projektuojamas kitoje skylutės pusėje esantis vaizdas – realybė, arba dabartis, nes būdamas viduje matai, kaip šlama medžiai, plaukia debesys, praskrenda paukštis ar lėktuvas, kas nors priešais stovinčiame name atdaro langą ir t. t. Vienintelis skirtumas, palyginti su tuo, ką matai stovėdamas lauke, – vaizdas yra atvirkščias tarsi veidrodyje ir apverstas aukštyn kojom. Galbūt čia ir slypi visa instaliacijos magija? Paskutinis kambarys buvo visiškai tamsus, o šviesa į jį pateko tik pro mažą skylutę viršuje. Atrodė, kad atsistojus po tuo silpnu šviesos srautu įvyksta nušvitimas.
Ekspozicijų erdvės plotas – 368 kv. metrai. Jos dydį suvokiau tik praleidusi tris savaites viduje, kur pasipuošusi drabužiais negaila išmesti ir apsiginklavusi dažais, teptukais bei tinkavimo lopetėlėmis dirbau su Giorgio ir dar keliais pagalbininkais. Pagrindinis mūsų tikslas buvo viską nudažyti baltai ir izoliuoti erdvę nuo bet kokios šviesos. Konkrečiai mano darbas buvo dažyti uždengtų langų plokštes, tinkuoti bet kokius sujungimo plyšius ir vėl dažyti. Daug kartų, daug sluoksnių. Langai buvo aukšti ir dideli, todėl nemažai laiko praleidau ant pastolių. Darbas iš pradžių džiugino, paskui nusibodo ir ėmė varginti. Tada ir supratau, kokia didelė ta ekspozicijų erdvė ir kokia landi yra šviesa. Po darbo dienos jausdavausi keistai – išlindusi į lauką, apsvaigdavau nuo šviesos ir gryno oro. Tačiau jokios darbo sąlygos negalėjo nustelbti tų nuostabos akimirkų, kai Giorgio ėmė statyti lęšius ir aš sustingdavau išvydusi ant sienos ar grindų gyvus paveikslus. Judančius! Spalvotus! Toks cameros obscuros sukuriamas realybės atspindys buvo viena iš šios instaliacijos suvokimo galimybių, pati paprasčiausia, kurią lengviausia paaiškinti ir suprasti.
Neką mažiau reikšminga buvo tiesioginė garso transliacija iš bokšto laikrodžio mechanizmo, kurią įrengė garso menininkas Emanuele’is. Bokšto laikrodžio mechanizme buvo įstatyti du labai jautrūs mikrofonai, fiksuojantys ne tik paties mechanizmo skleidžiamą garsą, bet ir aplinkinį triukšmą. Būdamas ekspozicijų erdvėje galėjai išgirsti, kaip bokšte vaikšto ir kalbasi žmonės, kaip ant stogo nutūpia paukščiai ar ūžia stiprus vėjas. Iš bokšto į ekspozicijų erdves garsas keliavo 370 metrų ilgio laidu, o patekęs į paskirstymo dėžę apačioje, tam tikrais dažniais ir intensyvumu pasiekdavo lubose įstatytus stiprintuvus ir kolonėles. Kiekvienoje erdvėje garsas buvo skirtingas: įžengus į pirmąsias dvi, ausis pasiekdavo zvimbiantis ūžesys, trečiame kambaryje jį papildė tarsi iš toli atkeliaujantis tiksėjimas, o ketvirtoje – didžiausioje erdvėje – tiksėjimas buvo intensyviausias. Atidesnis klausytojas galėjo pastebėti, kad tiksėjimo greitis buvo 2 „tik“ per sekundę. Anot Emanuele’io, garsas šiame kambaryje leido pasijusti tarsi būtum laikrodžio mechanizmo viduje, t. y. pastato širdyje ir plaktum kartu su ja. Paskutiniame – tamsiajame – kambaryje tiksėjimas virsdavo tik tolimu aidu, išsisklaidančiu ypač žemo dažnio ūžesyje. Giorgio pridėtų: „Sapnas baigėsi, sugrįžk į realybę.“
Instaliacijos skaitymo ašys
Be jau minėto cameros obscuros sukuriamų efektų patyrimo, kuris priverčia nustebti net kritiškiausią instaliacijos lankytoją, esti ir sudėtingesnių jos suvokimo galimybių. Giorgio pabrėžė, jog kiekvieno lankytojo patirtis yra vertinga instaliacijos interpretacija, todėl dirbdama registratūroje tapau savotiška patirčių kolekcioniere ir turiu pripažinti, kad buvo visko. Vieni tai suprasdavo kaip pramogą, galimybę panirti į sapną čia ir dabar, kiti viduje praleisdavo valandą ir išėję sakydavo: „Galėčiau čia būti visą dieną.“ Vieni atsiguldavo tarp medžių šešėlių ar plaukiančiame danguje, kiti ilgai klaidžiodavo tamsiajame kambaryje tarsi ieškodami išėjimo, tačiau iš tiesų išeiti visai nenorėdavo…
Iš esmės šiose ekspozicijų erdvėse nėra nieko apčiuopiama – tai tušti balti kambariai, pripildyti keisto garso ir šešėlių. G.A.Calò kuriamos instaliacijos pasižymi intervencija į erdvę, gyvumu ir interakcija tol, kol jos veikia. Viena vertus, ši instaliacija yra savotiška šviesos ir tiesioginio garso sintezė, liudijanti laiko tėkmę. Pravėręs duris, tarsi patenki į kitą realybę, kuri iš tiesų yra ne kas kita kaip savotiškas pirmosios atspindys: eksponatais tampa paprasčiausi objektai už lango – medžiai, namai, debesys. Tačiau viduje jie virsta mistiškais fantazmais – priklausomai nuo šviesos intensyvumo ir paros meto kinta jų kontūrų ryškumas, o geriausiai laiko tekėjimą iliustruoja kaskart vis kitu greičiu slenkantis dangus. Kai akys priprasdavo prie tamsos ir garsas nebetrikdydavo, imdavo rodytis, kad erdvėje gyvena kokia nors nežmogiška sąmonė.
Domėdamasis pastato istorija Giorgio atrado olandų mokslininko Pimo van Lommelio tyrimus, kuriais šis mėgino nustatyti, kaip ir kodėl klinikinę mirtį (angl. – near-death experience) išgyvenę žmonės gali atsiminti tai, ką patyrė. Kas yra sąmonė – fizinė žmogaus savybė ar savotiška energija, mus gaubianti aura? Kaip veikia atmintis? Ar ji gali mirti? Tokie klausimai tapo dar viena Giorgio sukurtos instaliacijos skaitymo ašimi. Ją papildė viename koridoriuje pastatyti du stalai, ant kurių patiestos kardiogramos simbolizavo širdies plakimą, o tarp stalų paliktas tarpas – mirties būseną, kuri ištinka širdžiai nustojus plakti. Kūnui mirus, lieka tik sąmonė. Anot Giorgio, „visa tai, ką patiriame ir regime ekspozicijų erdvėje, sutelpa šiame plyšyje“.
Tai, ką matai ir girdi instaliacijos viduje, kiekvieną akimirką kinta. Atėjęs antrąkart, niekada nepamatysi to paties, ką regėjai prieš tai. Tai reiškinys, kurį įmanoma dokumentuoti tik kaip savo paties patyrimo atsiminimą, tačiau tokių nuotraukų rodymas kitiems – tuščių lūkesčių burbulas. Taigi lankytojai sugrįždavo, kitą dieną ar savaitę, kitu paros metu, kitaip nusiteikę. Aš pati į ekspozicijų erdvę eidavau beveik kasdien ir viduje išbūdavau ilgai, kartais net po kelias valandas. Tai buvo galimybė kitaip pajusti esamąjį laiką, užčiuopti jį visomis savo juslėmis ir receptoriais. Prisijaukinau pasirodžiusias baimes, pastatą ir jo tuštumą, bėgančio laiko garsai tapo nauja tyla, kurioj gera būti. Kaip sapne. Kaip mirus.