Rašė: Paulius Andriuškevičius
Nuotraukos: organizatorių archyvo
Šį rudenį jau ketvirtus metus iš eilės buvo rengiamas konkursas laimėti Jaunojo tapytojo prizą (JTP). Nuo 2011 m. jame kviečiami dalyvauti ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos bei Estijos jaunieji talentai, pabaigę ar bebaigiantys aukštojo mokslo studijas meno srityje. Negalime nepasidžiaugti, kad šiemet iš penkiolikos vertinimo komisijos atrinktų darbų net vienuolika nutapyti mūsiškių dailininkų, o pagrindinius laurus konkurse nuskynė iš Plungės kilęs menininkas Martynas Petreikis.
Kad savamoksliams tapytojėliams šiame konkurse vietos nėra, buvo galima įsitikinti apsilankius Vilniaus dailės akademijos Medijų katedros „Titanikas“ antro aukšto ekspozicijų salėje surengtoje konkurso finalininkų darbų parodoje. Atrinkti kūriniai iš tiesų išsiskiria originalumu ir menine kokybe.
Tuos, kuriems JTP vis dar sako nedaug, pamėginsiu šiek tiek apšviesti. „Jaunaisiais“ konkurso organizatoriai vadina dailininkus iki 30-ies metų. Taigi, čia nėra vietos senukams. Puikiai visiems pažįstamas terminas „tapyba“, tradiciškai siejamas su drobėmis, teptukais, molbertais, aliejiniais dažais, šio konkurso kontekste skamba šiek tiek apgaulingai. Tie, kas turėjo progą apsilankyti parodoje „Titanike“, turbūt pritars, kad ten eksponuoti tapybos kūriniai nė iš tolo neprimena Rembrandto ar Pablo Picasso darbų. Šiuolaikiniai dailininkai (ypač jaunieji) tapybą interpretuoja gerokai kitaip, jie linkę į kitas medijas (objektų ar instaliacijų meną), todėl dažnokai kūriniai net neatrodo lyg būtų tapyti, o kartais jie iš tiesų yra sukurti naudojant ne tik dažus ir drobę, bet ir kitas priemones. Šią tendenciją šmaikščiai iliustruoja vieno konkurso finalininkų Karolio Vaivados komentaras po savo paties kūrinio, tapyto šviesą atspindinčia nitroemale, fotografija feisbuko profilyje. Paklaustas, ar tai tapyba, jaunasis dailininkas atsakė klausimu: „Negi nematai, kaip šviesą tikroviškai ištapiau?“ O štai antros vietos laimėtoja, latvių menininkė Magone Šarkovska, greta savo konkursinio kūrinio „Circulation System“ pastatė konceptualų objektą – dailų medinį suoliuką, kurį pati nudažė mėlynais ir baltais dažais.
Šiemečiai JTP laurai iš tiesų solidūs: konkurso nugalėtojui įteikta 2,5 tūkst. eurų (apie 8,7 tūkst. litų) premija ir dviejų mėnesių kūrybinių atostogų kelialapis į Reikjaviką.
Dabar, kai konkurso koncepciją supusi migla išsisklaidė, galima geriau įsižiūrėti į nugalėjusį paveikslą ir pasikalbėti su jo autoriumi 2012 m. JTP laimėtoju M.Petreikiu.
– Papasakok šiek tiek apie kūrybinio proceso ypatumus: kokiams apšvietimui esant tau geriausia tapyti? Ar daug sukuri eskizų prieš pradėdamas paveikslą, o gal tapai tiesiai ant drobės? Ar dažnai tapydamas pasitelki į pagalbą modelius?
– Bet kuris tapytojas žino, kad geriausia tapyti esant natūraliam apšvietimui, nes dirbtinis iškraipo paletę, šiltina arba, priešingai, šaltina koloritą. Man ne kartą teko susidurti su šia problema, ypač studijų laikais, kai prieš peržiūras sėdėdavome per naktis užsidarę studijose. Ryte pamatę darbus kone viską pertapydavome iš naujo, nes darbai kolorito požiūriu atrodydavo visai ne taip, kaip norėjosi.
Eskizuoju nuolat, nedidelis bloknotėlis ir pieštukas visada su manimi. Kadangi mane labiausiai domina portretai, stengiuosi gaudyti juos gatvėse, autobuse, traukinyje ar sėdėdamas draugų apsupty prie puodelio arbatos. Piešti ar tapyti žmogų visada įdomiau, kai jo ar jos poza nedirbtinė, kai momentinė emocinė išraiška natūrali. Tada atsiskleidžia charakteris – esminiai, individualūs bruožai.
Kiek įmanoma, stengiuosi tapyti „iš“ modelių. Nors tai ne taip paprasta, dažnai sunku rasti žmogų, kuris sutiktų išsėdėti 2–3 valandas. Vis dėlto kai labai nori, viskas įmanoma.
– Kodėl renkiesi tapyti didelio formato kūrinius?
– Mano darbai nėra dekoratyviniai, t. y. nėra skirti tapetams miesčionių butuose uždengti, kaip sakydavo kontroversiškas grafikas Eduardas Juchnevičius. Jie orientuoti į didesnes galerines erdves. Didelė drobė matyti iš toli vos įžengus į galeriją ir tuoj pat patraukia žmogaus akį. Svarbu ir tai, ką vaizduoji. Savo darbais mėgstu bent minimaliai šokiruoti žiūrovą, prie to prisideda ir kūrinio formatas, dydis sustiprina įtaigą, drauge su juo atsiranda ir ryšys tarp vaizduojamo objekto bei žiūrovo.
– Nemažai dailę studijavusių menininkų, pabaigę tapybos studijas, vėliau įsitraukia į šiuolaikinio meno kontekstą – kuria instaliacijas, performansus, videomeną. Ar tvirtai laikai save tapytoju, ar turi ambicijų ateityje išmėginti ir šiuolaikinio meno šakas?
– Kiekvienas renkamės sau priimtiniausias priemones, kuriomis galime vizualizuoti idėjas. Šiandien savo kūrybinę raidą matau tik kaip tapytojas. Medžiagiškumo požiūriu tapyba man dar neišieškota. Pats jos procesas – tas natūralus fizinis sąlytis su medžiaga – man teikia daug daugiau malonumo nei šiuolaikinė mass media ir su ja susijusi kūryba. Žinoma, galimybės vieną dieną pasinerti į skaitmenines medijas ar savitus technikų miksus visiškai neatmetu.
– Kodėl iš visų ciklo „Veidai. Egzistencinė individo būtis postmodernioje visuomenėje“ kūrinių (veidų) konkurso komisijai pasiūlei būtent šį?
– Šiame paveiksle geriausiai pavyko užfiksuoti veido mimiką ir įkūnyti nuotaiką. Jis turi stiprų emocinį poveikį.
– Ką tau reiškia pirma vieta JTP konkurse?
– Nugalėjęs pajutau, kad mano kūryba kai kam priimtina ir reikšminga, o tai kiekvienam kūrėjui yra svarbiausia. Nesijaučiu tapęs žvaigžde ir tikrai neskraidau padangėmis manydamas, kad jau viskas, man daugiau nieko nebereikia. Priimu tai kaip didžiulį paskatinimą kurti toliau. Neslėpsiu, prieš šį konkursą tikrai buvo kilusi mintis mesti tapybą ir pasinerti į gyvenimo monotoniją darbas–namai–darbas. Po šiame konkurse išgirstų gerų žodžių ir paskatinimų tikrai ką nors keisiu, bandysiu įgyvendinti naujas kūrybines idėjas. Esu labai dėkingas žmonėms, kurie rengia ir remia šį projektą.
Informacija apie JTP konkursą: http://www.ypp.lt/lt/