GODSPEED YOU! BLACK EMPEROR
‘Allelujah! Don’t Bend! Ascend!
2012-10-01
Constellation
Bent kiek tamsesne muzika besidomintiems kanadiečių grupės „Godspeed You! Black Emperor“ (toliau GYBE) pristatyti nereikia. Nors tradiciškai GYBE vadinama post-rock grupe, klausant man visada norisi išvesti paralelę su krautrock muzika – „Cluster“, „Amon Düül II“, gal net „Can“. Jei negirdėjote, tai krautrock buvo vokiško eksperimentinio roko banga, apogėjų pasiekusi aštuntajame dešimtmetyje. Kodėl lyginu? Todėl, kad iš esmės nieko naujo, ko nebūtų jau darę krautrokeriai, GYBE neišranda. Tiesa pasakius, sudėjęs į vieną grojaraštį keletą klasikinių krautrock šedevrų ir naują GYBE albumą, negalėtum lengvai atskirti, kuris kada įrašytas. Nes ir tada ilgos, kartais pusę albumo užimančios kompozicijos buvo pilnos dark ambient, drone muzikos. Skirtumas tik tas, kad krautrock progresavo, leisdamasis vis į naujus eksperimentus, o GYBE mėgaujasi tuo pačiu štai jau ketvirtame albume. Gal ir gerai, nes krautrock galiausiai pasibaigė „Kraftwerk“, o tokio galo GYBE, ko gero, nenorėtų. Ir palyginimas su klasikiniu krautrock laikotarpiu šiuo atveju yra komplimentas. Nes albumas „’Allelujah! Don’t Bend! Ascend!“ klausosi puikiai, nusineša toli, įsuka į ritualą, o toks šios muzikos tikslas ir yra. Jei norite fono kepdami pyragą, nelieskite šio albumo. Bet jei turite laisvas 54 minutes ir ausinuką, lapkritį Lietuvoje išjausite su visu jo niūrumu, drėgme ir neišvengiamai artėjančia pasaulio pabaiga.
85/100
2012-10-08
The Wake EP
The Perfect Pill
Tai, kas liko iš grupės IR, dabar vadinasi „The Perfect Pill“. Tai Germano Skorio ir Josho McClungo duetas. Kadangi Germanas yra mano bičiulis, be to, ir daugiau pažįstamų prikišo nagus prie šio EP, būsiu negailestingas. Pagyrimas: labai gerai, kad albumą galima atsisiųsti ir pačiam pasirinkti, kiek (ir ar nori) sumokėti. Atsisiuntęs ir atsidaręs grotuve pamačiau angliškus dainų pavadinimus, tad (tai labai svarbu pabrėžti) albumą vertinau visame angliškai dainuojančių grupių kontekste, o ne kaip lietuviškos grupės darbą. Nutiko taip, kad „The Perfect Pill“ įsijungiau po „Godspeed You! Black Emperor“ ir įsipiršo liūdna išvada: kad ir kaip norėtume, čia ir užjūryje daryto įrašo (ypač suvedimo ir vadinamojo masteringo) kokybė gerokai skiriasi. Šiuo atveju iškart užkliūva perkompresuotas (ypač mušamųjų), numuilintas garsas. Taigi, jei grupė siekia būti nelietuviška, o lygiuotis į britų ar amerikiečių grupes, tačiau kokybinių standartų, užkeltų kartelių pasiekti nepavyksta (net ir perlipti kalbinio akcento), kam vaidinti užsieniečius? Nes be kokybiško roko, šiame EP daugiau nieko negirdėti. O tokio kokybiško roko pasaulyje nors vežimais vežk. Jokių naujų muzikinių, idėjinių, tekstinių sprendimų, jokio kitokio kampo čia nėra. Stipriausi EP kūriniai – „Emigrant’s Song“ (nors ir su aliuzija į „Led Zeppelin“, bet labiau primena Thomo Yorke’o stilistiką) ir minimalistinis titulinis „The Wake“. Mano galva būtent šis yra šviesos blyksnis, apšviečiantis taką, kuriuo grupė galėtų pasukti. Kitaip tai bus tik „dar vieni tokie“.
60/100
Metz
2012-10-09
Sub Pop
Vienas muzikos kritikas, rašydamas apie „Metz“, pastebėjo, kad vienas didžiausių melų apie pankroką yra tas, kad jį gali groti kiekvienas. Absoliuti tiesa! Pastebėjau, kad tarp tonų šūdo, save krikštijančio pankroku, yra vos keletas tikrai dėmesio vertų vardų. Ir verti dėmesio jie dažniausiai dėl to, kad moka groti (nors kartais pabrėžtinai vaidina nemokantys) ir žino, kaip svarbu yra savitas skambesys. Šiuo atžvilgiu absoliutus atradimas yra trio iš Toronto „Metz“ ir jų pirmas studijinis albumas tokiu pat pavadinimu. Apie šią grupę informacijos kol kas nėra daug, tačiau, manau, šiam albumui paplitus, tas „kol kas“ sėkmingai ištirps. Aukščiausio lygio punk. Ir, svarbiausia, XXI a. punk, visiškai nesistengiant sekti kieno nors pėdomis. Kaip visada, geriausių grupių vienu terminu neapibūdinsi, tad tas punk yra labiau sąlyginis, tik paradigma, po kuria ir post-hardcore, ir sludge, ir dar velniai žino kas. „Metz“ pradėjo groti dar 2007 m., tačiau studijinį albumą išleido tik dabar. Kodėl tai negalėtų būti pavyzdžiu visiems, vos mėnesį parepetavusiems ir jau bėgantiems įrašyti savo „šedevrų“? Susigrojimas, pajautimas, aiškus matymas ir suvokimas to, ką darai, – štai kelias į aukščiausią kokybę. Jei reikėtų su kuo nors palyginti šios grupės stilistiką, tai būtų kas nors tarp JAV naujojo punk judėjimo lyderių „The Men“ ir kanadiečių „Fucked Up“. Rekomenduojama visiems, išsiilgusiems purvino skambesio.
85/100
Lonerism
2012-10-05
Modular Recordings
„Lonerism“ kritikų taip išliaupsintas, gavę s tokius balus ir reitingus, kokių seniai neregėjau, tad praleisti pro akis šio albumo, į kurį dėmesį atkreipė visi stambiausi ir svarbiausi pasaulio muzikos leidiniai, negaliu. Išvada – tai pavyzdinis albumas. Šimtaprocentinis klausymosi malonumas. Ir, drįsiu spėti, tinka daugelio žanrų mėgėjams. Visų pirma, šis albumas yra tobulai padarytas: originalus, išradingas ir žavus Dave’o Fridmanno suvedimas sukūrė tokį unikalų skambesį, kad to galima tik pavydėti, iš to mokytis. Apskritai visas albumas ypač stilingas, nuo viršelio iki skoningų instrumentuočių. Sakoma, kad apie grupę reikia spręsti iš jos antrojo albumo, o australai „Tame Impala“ su antruoju, t. y. šiuo, tiesiog driokstelėjo. Ką galima pasakyti apie muziką? Kaip visada, kuo ji geresnė, tuo mažiau yra, ką pasakyti. „The Beatles“ ar bent jau Johnas Lennonas, jei būtų gyvas, įtariu, galėtų kurti ką nors panašaus sėdėdamas prie sintezatorių. Būtent jo balsą, nuotaikas šiek tiek primena „Tame Impala“ siela Kevinas Parkeris. Jis, tiesą sakant, ir yra visa grupė. Visas instrumentų, išskyrus pianiną dviejuose kūriniuose, partijas sugrojo jis pats. Jo muzika dvelkia aštuntojo dešimtmečio psichodelika, suvedimas taip pat taikytas prie tų laikų skambesio, bet kartu viskas skamba taip šviežiai, gaiviai. Visas albumas labai vientisas, nors dainos po vieną taip pat kabina. Žodžiu, nelabai net ir yra ką prikišti. „Lonerism“ – vienas geriausių metų albumų.
95/100
Albumas be jokių Ė
2012-10-03
Liūdni slibinai
Visų pirma, tai aktorių albumas. Ir tai girdima nuo pat pradžių iki paskutinių akordų. Vieniems tai pliusas, kitiems – minusas. Jį reikėtų vertinti Keistuolių teatro tradicijos ir kitų teatrinių-muzikinių kolektyvų kontekste. Taip pat dainuojamosios poezijos kontekste, nes „Liūdni slibinai“ daugiausia dainuoja poetų tekstus. Tad jei jums svetima teatrų ir muzikuojančių teatriukų stilistika, šis albumas ne jums. Jei muzikoje ieškote ko nors daugiau nei teatrališkos ironijos, šis albumas taip pat ne jums. Turiu galvoje ne Peterio Gabrielio ar Davido Bowie, galiausiai ne „Anties“ „glamrokišką“ teatrališkumą, greičiau priešingai, ironiją, kuri yra surepetuota ir paruošta, gana dirbtinai jungiant skirtingus intertekstus: tekstinį – Donelaitį, Erlicką, Binkį, ir muzikinį – nuo funk iki liaudies muzikos. Tačiau tai ir didžiausia šio albumo bėda – noras būti juokingam, nesant net savitam, daryti tai, ko nebūtų darę keistuoliai, Dainos teatras, „viengungiai“, arba ko nedaro Atviro rato aktoriai, visokie teatriukai ir pan. Todėl slibiniškai nejuokinga. Priešingai, kai kurios melodijos, aranžuotės, dauguma pajuokavimų, sąmoningų parodijų atrodo dirbtinai pritemptos. Jei esate buvę „Liūdnų slibinų“ gyvo garso koncertuose ir tikitės čia išgirsti ką nors panašaus, pamirškite. Albume nėra nė lašelio improvizacijos, nėra to gyvumo ir energijos, kuria garsėja šis aktorių kolektyvas. Vis dėlto šis darbas galėtų būti puiki edukacijos priemonė jauniems klausytojams.
50/100