Recenzavo: Goda Dapšytė
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyko ilgai laukta Oskaro Koršunovo režisuotos Justino Marcinkevičiaus „Katedros“ premjera. Spektaklis buvo pristatomas šūkiu „Atstatykime Katedrą savyje“, tačiau klausimą, ar patiems kūrėjams tai pavyko, norėtųsi palikti atvirą. Kaip ir klausimą, kas yra „Katedra“ O.Koršunovui ir kas jis jai?
Scenoje kuriamas Vilnius, kuriam vis vaidenasi Katedra, – niūrus, tamsus ir sunkus, o jo griuvėsius „glosto“ grandinių lietus (scenografas – Vytautas Narbutas). Katedros čia nėra ir nežinia, ar bus – iškilusi tik vienintelė jos kolona.
Atstatyti Katedrą ir pakeisti miesto būtį pasiryžusio Lauryno vaidmuo patikėtas jaunam ir spalvingam aktoriui Mariui Repšiui, daugeliui įsiminusiam iš O.Koršunovo „Išvarymo“. Būtų sunku pasakyti, kad aktorius nesusitvarkė su jam režisieriaus iškeltomis užduotimis. Kita vertus, kiekvieną gyvenimo etapą M.Repšio Laurynas pasitinka su ta pačia jėga, tad sekant šio personažo liniją peršasi išvada, kad vis vien nieko gero nebus, kad ir ko žmogus griebtumeisi, teliks tik sušukti: „Dieve mano, už ką tu mus gyvenimu baudi?“
Bene aštriausiai spektaklyje suskamba menininko laisvės ir būtinybės parsiduoti problemos, Lauryno lūpomis formuluojamos kaip kūrėjo gyvavimo neišvengiamybė. Salėje sėdint spektaklio rėmėjams, kurie įsigijo bilietus už specialią, prabangią, kainą, tai skamba itin ironiškai.
Kita vertus, jei per persipynusių E.Nekrošiaus, R.Tumino, J.Vaitkaus ir paties O.Koršunovo ankstesnių spektaklių citatų prizmę „Katedrą“ suvoksime kaip teatrą, tuomet ji tampa monolitiniu antkapiu jam, iš po kurio, nežinia, ar pavyks pakilti. O O.Koršunovui nebūdingas patetiškas finalas veikiau stebina, nei suteikia vilties.
Sunku būtų vienareikšmiškai tvirtinti, kad spektaklis nepavyko, nes atskiros jo scenos grakščios, įdomios, kai kurios itin jautrios, tačiau scenoje režisierius formuluoja daugiau klausimų, nei pateikia atsakymų, ir taip skatina paklausti: kam „Katedra“ atstatoma?
Rekomenduojama pasiryžusiems vienaip ar kitaip atstatyti Katedrą savyje ir norintiems išgirsti, kaip Just.Marcinkevičiaus žodžiai gali suskambėti šiandien.
Nerekomenduojama pirkti bilietus pirmose eilėse, nes norit mėgautis šio spektaklio sceniniu paveikslu reikia atstumo.