Silver & Gold: Songs for Christmas
Asthmatic Kitty
2012-11-13
Amerikoje šis 37 metų vyrukas iš Detroito žinomas kaip tas, kuris laisvai cituoja Bibliją. Taip pat kaip tas, kuris groja begale įvairiausių instrumentų – pradedant gitaromis, baigiant ksilofonais ir ragais. Tačiau islamiškas vardas (reiškiantis „ateinantis su kardu“) tikrai nereiškia, kad Sufjanas Stevensas yra muzikos ekstremistas ar teroristas. Priešingai. Tai, kas sklinda iš jo dainų yra labiau taika ir ramybė. S.Stevensas išgarsėjo 2005 m. albumu „Illinois“. O tik ką pasirodęs „Silver & Gold: Songs for Christmas“ yra jau dešimtas amerikiečio albumas, neskaičiuojant EP. Kaip jau sako pats pavadinimas, tai dainos Kalėdoms. Kuo man patinka S.Stevensas, tai savo nenuspėjama žanrų kaita: tai jis žaidžia elektronika albume „Enjoy Your Rabbit“, tai psycho folk ir lo-fi folk muzika albume „Seven Swans“, tai simfoninėmis instrumentuotėmis darbe „Illinois“. O dabar, šekite, dainos Kalėdoms! Ir išties, „Silver & Gold: Songs for Christmas“ yra penkių diskų rinkinys su įrašytomis populiariomis ir žinomomis Kalėdų dainomis bei giesmėmis, kurias S.Stevensas įrašė 2006–2012 m., taip pat keliais kitų atlikėjų „koveriais“ bei keliomis autorinėmis dainomis. Bet nesiraukykite pirma laiko – viskas skamba taip pat, kaip ir autorinė S.Stevenso kūryba. Su visais prieskoniais, būdingais jo savotiškam indie-folk. Visas darbas kiek per ilgas ir ilgainiui pabosta, bet reikia pripažinti, kad tokių dainų kaip „Tyli naktis“ interpretacijos ir žaidimai muzikiniais intertekstais (S.Stvenenso kalėdinėse dainose atgimsta ir Prince, ir „Joy Division“ bei kt. atlikėjų kūryba) yra vykę.
70/100
Yin & Yang
Cherry Red
2012-11-12
Johnas Wardle’as besidominčiam „nemeinstrymine“ muzika yra žinomas slapyvardžiu Jah Wobble. Iškart į galvą ateina regio muzika? Nevalia apsigauti. Nors dub Jah Wobble ir nesikrato, įvilkti šį bosininką į kokį nors vieną žanrą būtų labai didelė klaida (čia ir post-punk, ir eksperimentinė, ir world muzika, ir alternatyvusis rokas). Jis išgarsėjo dar aštuntajame dešimtmetyje su grupe „Public Image Ltd“, kurią vėliau metė ir pradėjo solinę karjerą. Tačiau 2012 m. Jah Wobble vėl pradėjo dirbti su minėtos grupės gitaristu Keithu Levene’u. Darbo rezultatas – naujas albumas „Yin & Yang“. Jau dabar gerbėjai forumuose džiaugiasi, kad šis darbas – tarsi „Public Image Ltd“ atgimimas. Jau pirmas titulinis kūrinys žada piktą, depresyvų albumą. Jis prasideda žodžiais „fucking Yin and fucking Yang“. Taigi, tai ne harmonijos paieškos, ne muzikinis fengšui. Priešingai, piktoka, net apokaliptinė paties Jah Wobble skaitoma poezija, dainų tekstai, gitaros rifai, klavišiniai pirmuose albumo kūriniuose sukuria niūrią atmosferą. Tačiau vėliau randasi vis daugiau Jah Wobble ir tokioms boso gitaros legendoms kaip Billas Laswellas būdingos muzikos – ritminių figūrų, besisukančių aplink pulsuojančią, ypač žemą dub stiliaus boso liniją, kuri vis kartojasi tais pačiais muzikiniais kvadratais ir įtraukia klausytoją į savotišką transą. Ir vis dėlto, kokio nors esminio prieskonio, kaip ir vientisumo, albumui trūksta. Trūksta tam, kad jis nebūtų daugiau nei tiesiog geras filmo garso takelis. O dabar jis, išskyrus kelis puikius kūrinius, tokį primena.
65/100
Lux
Warp
2012-11-13
Ambient karalius? Nežinau, kaip jums, bet man grynasis ambient visada asocijavosi su didžiuoju Brianu Eno. Kodėl didžiuoju? Todėl, kad sunkiai surasi žmogų, padariusį tiek daug šiuolaikinei muzikai per pastaruosius 40 metų. Turiu galvoje, žinoma, ne tiek autorinę B.Eno kūrybą, bet jo prodiuserinę veiklą. Tereikia jam prisiliesti prie kokios nors grupės ar atlikėjo (kad ir U2 ar Davido Bowie), ir muzika ima skambėti gaiviai, šviežiai, naujai. O paties B.Eno kaip kompozitoriaus kelias labiausiai susietas su ambient muzika (neskaitant jo pirmųjų glam rock bandymų). Prisiminkite kad ir legendinį „Music for Airports“. Beje, naujausias B.Eno darbas „Lux“ taip pat pristatytas ir sugrotas Tokijo oro uoste dar iki jam pasirodant oficialiai. Jau prieš šį išleistas albumas „Another Day on Earth“ buvo muzikaliai šviesus, atskleidžiantis, kad B.Eno, priešingai nei Jah Wobble, eina harmonijos, ramybės keliu. Tačiau „Lux“ yra vientisa, nedaloma, neperskiriama ir žodžiais sunkiai nusakoma šviesa. Čia nebelieka vietos tekstams, instrumentų gausai, tai tiesiog garsai, kurie neša absoliučią ramybę. Manding šis albumas gali būti galingas psichoterapeutų, mokytojų, kalėjimų prižiūrėtojų vaistas. Nes tokios muzikos gali nemėgti, bet kai ji groja, ji negali neveikti. Jos tarsi nepastebi, tai minimalios vibracijos, veikiančios ne sąmonę ir ne tuos receptorius, kurie verčia linkčioti galvą į taktą. Tai meditacija be jokių religinių kontekstų. Kad ir kur nors oro uoste.
90/100
2
Captured Tracks
2012-10-16
Prisipažinsiu, nieko nebuvau girdėjęs apie Macą DeMarco. Šis vaikinas iš Monrealio šiemet išleido EP „Rock And Roll Night Club“, kuris kritikų liko beveik nepastebėtas. O štai dabar albumas iškalbingu pavadinimu „2“ pykštelėjo kaip šovinys. Atsivertęs „Youtube“ supratau, kad M.DeMarco yra gana populiarus ir kas sukėlė tokią pasitenkinimo bangą, pasirodžius „2“. Reikalas tas, kad tokios muzikos dabar reta. Visur aplink indie folk, indie rock, visokios alternatyvos, o M.DeMarco ramiai sau groja glam rock. Galbūt, jei Marcas Bolanas būtų gyvas ir senas, dabar „T.Rex“ skambėtų panašiai. Kitas palyginimas: tai kažkas tarp Davido Bowie ir „The Beach Boys“. Toks net ne surf, bet greičiau yacht rokas. Atpalaiduotas, neįpareigojantis, bet kartu labai nuoširdus ir ironiškas. Būtent šis nuoširdumas bei ironija yra tai, kas paperka. Man tai patinka todėl, kad šiais laikais randasi vis daugiau tokių, kurie mano, kad nuoširdumas kūryboje yra niekaip nesuderinamas su ironija. Ir vis mažiau tokių, kurie sugebėtų valdyti ironiją, visų pirma į save sugebėtų žiūrėti ironiškai. Vieni tampa labai svarbūs lyg marmuriniai paminklai, o kiti pernelyg nenuoširdūs, dirbtiniai lyg… marmuriniai paminklai. Treti ironijos neskiria nuo cinizmo. Tad M.DeMarco albumas galėtų pamokyti lengvumo, žaidimo ir kartu muzikinių kontekstų išmanymo. Ir, žinoma, priminti tą smagų, vos apdujusį glam rock stiliaus kaukių balių, tebevykstantį kažkur aštuntajame dešimtmetyje.
75/100
Paradise
Interscope, Polydor, Stranger
2012-11-12
Surizikuosiu ir pasakysiu kelias pastabas apie birželį Vilnių aplankysiančią kultinę, okultinę ir visokią ten hiperintelektualią dainininkę Laną Del Rey. Yra proga, nes pasirodė jos EP „Paradise“. Visų pirma nesupratau, kodėl EP, jei jame yra 8, o pridėjus dar du „remiksus“, – 10 dainų! Sakyčiau, albumas. Feisbuke pastarosiomis dienomis visi tiesiog mėgavosi: „Och, pagaliau ji čia…“, „Pagaliau kažkas normalaus atvažiuoja“, o po dainomis „Youtube“ liejosi tokie komentarai kaip „čia tai poezija“, „čia alternatyva visam „popsui“ ir pan. Mielieji, leiskite be Andriui Užkalniui būdingos ciniškos piktdžiugos atsakingai pareikšti: jokios poezijos ten nėra. Ir jokia tai alternatyva. Poezija tai gali vadinti tik tas, kuris su tikra poezija niekada nėra susidūręs, o alternatyva, ar juoba indie, gali vadinti tik tas, kuris menkai tesidomi muzika ir nemato, kad tokie terminai kaip indie seniai nebereiškia independent, o yra naudojami lyg spąstai tų, kurie gali pasakyti nors ir mickey mouse jazz, kad tik jūs albumą pirktumėte. Paaugliškai depresyvu ir pseudointelektualu, nors ir profesionalu – štai, kaip galima pavadinti L.Del Rey muziką. Maža to, ši dar serga kažkokia pretenzija. Pretenzija į unikalumą. Nors viskas šimtus kartų girdėta, pradedant harmonijomis, baigiant tekstais. Tad aš suprantu tik jus, tėvų prispaustus šešiolikmečius, klausančius L.Del Rey, pirmą kartą skaitančius „Kelyje“. Gal net pavydžiu.
40/100