Prieš 27 metus mirė Meksikos rašytojas, „Pedro Paramo“ autorius, scenaristas ir fotografas Juanas Rulfo (Juan Nepomuceno Carlos Pérez Rulfo Vizcaíno). Jis laikomas vienu žinomiausių ir gerbiamiausių Lotynų Amerikos autorių, nors parašė tik du nedidukus romanus ir apsakymų knygelę.
G.G. Marquezas yra sakęs, kad parašęs pirmuosius keturis romanus „užtrūko“ ir tik perskaitęs „Pedrą Paramą“, „gyvenimą pakeitusią knygą“, įstengė susikaupti „Šimtui metų vienatvės“.
Pasigrožėti J. Rulfo darytomis nuotraukomis galima štai čia:
http://artsfotografica.blogspot.com/2010/03/juan-rulfo-mexico-1918-1986.html?zx=d0d070f463b3b9030
Prieš 88 metus Džamšedpure, Indijoje gimė gamtininkas, rašytojas, gamtosaugininkas ir šiaip vienas mėgstamiausių mano autorių (tiek paauglystėje, tiek dabar), turintis puikų humoro jausmą ir neįtikėtiną talentą aprašinėti gyvūnus Geraldas Durrellas.
Jis taip pat yra ir jaunesnysis garsaus prozininko, „Aleksandrijos kvarteto“ autoriaus Lawrence’o Durrello brolis.
Tikroji Geraldo istorija prasideda 1935-aisiais, kai jis su motina, seserimi Margaret (Margo) ir broliu Leslie) persikėlė į Korfu salą Graikijoje, kur jau gyveno Lawrence’as su žmona.
Korfu saloje šeima pragyveno ketverius metus ir būtent ten Durrellas ėmė tempti į namus įvairiausius gyvūnus. Kaip gyveno gan ekscentriška Durrellų šeima ir kokių nuotykių patyrė Geraldas, galima perskaityti puikioje jo knygoje „My Family and Other Animals“ (Mano šeima ir kiti gyvūnai; liet. 1997, Eridanas).
Vėliau Geraldas dirbo gyvūnėlių krautuvėje, Vipsneido zoologijos sode.
Nuo 1947-ųjų Durrellas leidžiasi į gyvūnų rinkimo ekspedicijas (pirmoji jų – į Kamerūną). Jis buvo turbūt pirmasis gyvūnų gaudytojas, elgesis su jais žmoniškai, maitinęs kaip priklauso, gaudęs tiek, kiek reikia ir deramai prižiūrėjęs. Nenuostabu, kad po keleto ekspedicijų gamtininkas liko be skatiko.
Štai tada brolis Lawrence’as pasiūlė jam rašyti apie savo nuotykius knygas. Jo pirmoji knyga „The Overloaded Ark“ (Perkrautas laivas; yra ir lietuviškai) susilaukė didžiulio pasisekimo ir leido jam surengti ekspediciją į Pietų Ameriką.
1957-aisiais jis nufilmavo savo trečiąją ekspediciją į Kamerūną, panašiu metu pradėjo vesti ir radijo laidą „Ecounters with Animals“ (Susitikimai su gyvūnais). Geraldas taip pat garsėjo ir savo vedamomis televizijos laidomis.
1958-aisiais jis įkūrė Džersio zoologijos sodą, po dvidešimties metų – gamtosaugininkų mokymo centrą, 1989-aisiais – gamtosaugos fondą.
Durrellas mirė 1995-aisiais, po kepenų persodinimo operacijos (turėjo rimtų bėdų su alkoholiu) pragyvenęs nepilnus metus. Jo pelenai palaidoti Džersio zoologijos sode.
Prieš 41 metus mirė JAV poetas, išpažintinės poezijos mokyklos atstovas, 1965-ųjų Pulitzerio premijos laureatas, išgarsėjęs savo poezijos knyga „The Dream Songs“ (Sapnų knygos) Johnas Berrymanas.
Jo tėvas nusišovė, kai Johnui buvo dvylika ir šis siaubingas įvykis persekiojo Berrymaną visą gyvenimą. Pats jis buvo „nepatogus“ ir nenuspėjamo charakterio žmogus: darboholikas, alkoholikas, surūkantis keturis pakelius cigarečių per dieną.
Pirmoji jo poezijos knyga „The Dispossessed“ (Bedaliai) pasirodė 1948-aisiais ir susilaukė gana nemažai neigiamų atsiliepimų.
Berrymanas rašė visiškai atvirai, asmeniškai, tarsi dienoraštį, tačiau tekstai – nervingi, primenantys džiazą ar neurotiko monologus, pilni trumpinių, keistai užrašytų žodžių, kapota sintakse – daug kam buvo neįprasti.
Pulitzerio premiją Berrymanas laimėjo už 1964-aisiais pasirodžiusią knygą „77 Dream Songs“.
Poetas ilgai ir nesėkmingai gydėsi nuo chroniško alkoholizmo, rašė apie tai romaną „Recovery“ (Sveikimas), bet 1972-aisiais, prasilaikęs blaivas vienuolika mėnesių, graužiamas abejonių dėl romano ir kamuojamas depresijos, užgėrė. Gėręs keletą dienų, Berrymanas nuspendė nusiskandinti Misisipėje.
Johnas nušoko nuo tilto, bet begerdamas buvo pamiršęs, kad jau žiema ir upė užšalus. Jis užsimušė į ledą.
P.S. Lietuviškai jį yra vertęs, jei neklystu, Vytautas Rubavičius, bet internete rasti nepavyko.
The Ball Poem
What is the boy now, who has lost his ball,
What, what is he to do? I saw it go
Merrily bouncing, down the street, and then
Merrily over—there it is in the water!
No use to say ‘O there are other balls’:
An ultimate shaking grief fixes the boy
As he stands rigid, trembling, staring down
All his young days into the harbour where
His ball went. I would not intrude on him,
A dime, another ball, is worthless. Now
He senses first responsibility
In a world of possessions. People will take balls,
Balls will be lost always, little boy,
And no one buys a ball back. Money is external.
He is learning, well behind his desperate eyes,
The epistemology of loss, how to stand up
Knowing what every man must one day know
And most know many days, how to stand up
And gradually light returns to the street
A whistle blows, the ball is out of sight,
Soon part of me will explore the deep and dark
Floor of the harbour . . I am everywhere,
I suffer and move, my mind and my heart move
With all that move me, under the water
Or whistling, I am not a little boy.