Rašė: Paulius Andriuškevičius
Iliustracijos: asmeninio archyvo
Pirmas ketvirtadienis. Apie pusę 7 stoviniuoju prie „Cafe de Paris“, mano bičiulis K turėtų praverti kavinės duris bet kurią akimirką. Apsižvalgius matyti aplytas žemyn tįstančios Pilies gatvės peizažas ir keli pilkoki rūkoriai jame. Dar rugsėjį mums tapo įprasta susitikti šiokiadienių vakarais „po darbo“ pasišlaistyti senamiesčio gatvėmis, o pailsus susmegti viename iš pakeliui pasitaikiusių kofeinų vangaus pašnekesio prie kartoninių puodelių su kava ar arbata. Štai ir jis, aukštas, tamsiomis akimis, tiesia man nepirštinėtą ranką. „Man reikia į VDA su drauge pasisveikinti, ji ten kažkokius filmus rodo“, – sako. Hmm, filmai, kultūra, VDA – nežinau, ar noriu kultūrintis šį pilką lapkričio ketvirtadienį, gal geriau kofeinas kaip įprastai… Na, bet tiek to, čia juk netoli: iš Didžiosios į Pilies, tuomet Literatų gatve, kurios sienose inkrustuoti rašytojai ruošiasi žiemai, posūkis į A.Volano, tada Šv. Mykolas, Šv. Ona, Maironis, o jų apsuptyje ji – Vilniaus dailės akademija.
Užkopę į akademijos trečią aukštą patenkame į baltą (iš dalies, nes ant sienų dažų likučiai, pavieniai piešiniai ir laikraščių iškarpos, o grindis būtų galima pavadinti atskiru meno kūriniu – tiek įvairiausių pigmentų ant jų) kambarį su trim dideliais langais. Prie durų iki pat lubų sukrautos drobės, dauguma jų įrėmintos – nuojauta kužda, kad čionai ne tik filmai sukami, bet ir teptukais pamosuojama iš peties. Taip pat matyti kelios kėdės, griozdiškas krėslas (jis turbūt nugvelbtas iš kokio nors kosminio erdvėlaivio ir atitemptas čionai), nedidelis stalelis, ant kurio stovi projektorius ir du šampano buteliai. Jie čia ne šiaip sau – pasirodo, pataikėme į „naujojo sezono atidarymą“.
Apsuptos šių skurdokų interjero detalių dvi merginos ruošiasi pasirodymui. Ieva, su kuria pasimatyti čia ir atkėblinome, trumpų plaukų ir apvalių žandų mergina, pristato vakaro filmą – WARSZAWA†BOGDANO SZALIS. Paskui staiga įbruka man į glėbį šampės butelį ir tempia supažindinti su savo tamsiaplauke bičiule, filmo aktore ir bendrarežisiere Kotryna. Šis ketvirto tapybos kurso studenčių duetas – projekto Kinas pas tapytojus idėjinis ir organizacinis variklis, kaip vėliau sužinojau, nepailstamai veikiantis jau nuo praeitų mokslo metų. Pagrindinis merginų užmojis – iš socializacijos snaudulio išjudinti jaunus akademijos tapytojus, suburti juos į ketvirtadieninę bendruomenę ir paraginti pačius išmėginti vaizdo kameras. Juk ne paslaptis, kad garsiausi Lietuvos videosrities menininkai (kad ir tas pats Emilis Vėlyvis) gali prieš nosį pamojuoti būtent Tapybos katedroje išduotais diplomais.
Filmas greičiausiai nufilmuotas „iPhone“ arba kokia pigia muiline, jis tetrunka 10 minučių, tačiau dėl savo koncepcijos ir ne(ap)tašyto atlikimo visiems palieka įspūdį. Įjungus šviesas, netikėtai iššauna mano laikomo šampano butelio kamštis, lengvai sukrutinęs Ievos kirpčiukus (varge, vos per plauką nepatiesiau „Kino pas tapytojus“ organizatorės!) jis atsimuša į studijos lubas, nuo kurių pabyra lengvas tinko sniegelis. Ištiesiu merginoms lipnoką nuo burbuliukų ranką ir pasveikinęs su pavykusia premjera atsisveikinu iki kito karto.
Antras ketvirtadienis.18.43 val. Trys poros kojų kėblina per patižusį sniegą. Žinia apie kiną pas tapytojus keliauja iš lūpų į lūpas. Mano ir K lūpos atliko savo funkciją, todėl dabar tarp ilgų mūsų žingsnių įsiterpia trumpi A žingsniukai. Pasiekę akademiją, kopiame aukštyn: viens du trys, ir praveriame 331 auditorijos duris. Ant jų puikuojasi kiek paplyšęs renginio plakatas, kurio autorių pristatyti jau nereikia. Jos mėgina įjungti projektorių, pilsto gėrimus, šnekučiuojasi su svečiais ir kitaip zuja. „Šį vakarą svečiuose Pas tapytojus tapytoja ir rašytoja Ieva Gudmonaitė su įspūdžiais iš kelionės po Iraną“, – pristatydama viešnią Ieva R. perduoda žodį Ievai G. Ši nieko nelaukdama ima garsiai skaityti „Šiaurės Atėnus“, kuriuose detaliai aprašyti minėtos viešnagės nuotykiai – negi kartosiesi. Prieš akis palengva slysta skaidrės su Irano vaizdais, o ausyse skambančią winampo grojamą sitarų ir dutarų melodiją stelbia keliautojos balsas. Mūsų trijulė, apsupta akademijos studentų, žiūri, klauso, gurkšnoja ir mėgaujasi unikaliu experience…
…Iranas taip toli, o Dailės akademija visai čia pat. 331 salytė nedidukė, tačiau jauki. Kotryna man pašnibžda, kad ji ir Ieva kino vakarams šią spalvingą tapytojų dirbtuvę pasirinko specialiai, nors tą pačią veiklą galėjo vykdyti sterilioje Fotografijos ir medijų meno katedros „Titaniko“ salėje su įmantria technika. Taip, čia nėra didelių patogumų, viskas paprasta: gaudžiantis projektorius, ankštoka senųjų VDA rūmų salė ir joje it pingvinai sutūpę žiūrovai… Tik filmai nepaprasti. Todėl Kinui pas tapytojus nereikia jokios reklamos iš didžiosios R, pakanka grupės feisbuke, kelių akį traukiančių plakatų ir to, kad žmonės kartais pasikalba apie meną. Juk projektas nesiekia prisijaukinti masių, kaip jos čia ir sutilptų, nebent tarp tų pakampiais sukrautų drobių įsispraustų, bet vargu vargu…
…Gudmonaitės balsas nutyla ir įsijungia šviesos, o mes lengvo svaigulio nešami vis dar klaidžiojame (ne)pažįstamais Irano keliais. Ir taip, matyt, iki kito ketvirtadienio, iki kito filmo Pas tapytojus.
Trečias ketvirtadienis. Vakaro tamsoje, aplenkdami baltai švytinčias pusnis, drąsiai žygiuojame link įėjimo į akademiją. „Narkevičius gi šiandien! Sakau tau – Nar-ke-vi-čius!“ – išgirstame moterišką balsą, sklindantį iš pirmo aukšto tualeto, į kurio sieną pusnuogis ramstosi marmurinis Michelangelo atletas. Sparčiu žingsniu kylame aukštyn į 331 salę, už kurios durų (ne)stebinantis šurmulys. Ak, puiku, spėjome, šiukštu negalima praleisti nė akimirkos, svečiuose juk bene garsiausias dabartinis lietuvių menininkas! Vakaro žvaigždė, apsupta hipsteriško jaunimėlio, spindi kaip niekada ryškiai, tarytum, rūpestingai nugludintas deimantas. Pro didelius akinius juodais rėmeliais (savotišku skiriamuoju DN ženklu) nužvelgęs jaunąją publiką, dailininkas paskelbia vakaro repertuarą. Jame du filmai: jau klasika tapęs ,,Aplankant Soliarį“ (2007 m.) ir dar šviežias, šių metų „Kino pavasaryje“ rodytas filmas „Draudžiami jausmai“ (2011 m.). Viename jų – žilas Donatas Banionis, kitame – jaunatviški Valentinas Krulikovskis ir Marius Repšys. Vienas apie kosmosą, kitas apie vyrų meilę. Abu paženklinti deimantiniu Narkevičiaus kokybės ženklu.
Po peržiūros menininkas noriai atsakinėja į studenčiokų klausimus: „O kodėl akademizmas?“, „O kodėl apie gėjus?“, „Ar čia video ar čia filmas?“ O man ramybės neduoda mintis, kaip jaunosioms tapytojoms pavyko į 331 auditoriją prisivilioti tokį žymų menininką? Tarytum permatęs mane kiaurai, Narkevičius lyg šiaip sau tarsteli: ,,Gėriau kavą, jos priėjo ir paprašė, aš ir sutikau. O kodėl man nesutikti?“ Gal sutikti privertė jaunatviški merginų apžavai, o gal asmeninė Deimanto nostalgija senosios VDA sienoms, tarp kurių prieš daugiau nei dešimtmetį pačiam tekdavo kurti ne filmus, o skulptūras. Greičiausiai visgi nei viena nei kita, vyresnės kartos menininkai paprasčiausiai trokšta parodyti savo kūrybą smalsiam, tačiau pasyvokam akademijos jaunimėliui. Todėl Kino pas tapytojus veiklą savo vizitais ir videopristatymais per pastaruosius metus jau spėjo paremti tokie garsūs Lietuvos menininkai kaip Gintaras Makarevičius, Evaldas Jansas, Konstantinas Bogdanas jaunesnysis, Kristina Inčiūraitė, Audrius Stonys. Reikia manyti, kad solidūs žinomų Lietuvos videomenininkų kūriniai žadina ir jaunųjų kūrėjų aistrą filmuoti.
Vis dėlto įdomu, kas bus toliau – 331 auditorija taip ir liks neoficialiu akademijos kino teatru ar tapytojų dirbtuvės lankytojai gali tikėtis ateityje išvysti ir instaliacijų arba performansų? Iš Ievos išgirstu, kad vienas (ne)planuotas performansas jau įvyko praeitą pavasarį. Gegužę Kino pas tapytojus pirmojo sezono uždarymo proga merginos buvo pakvietusios Fotografijos ir medijų katedros studentą Kristijoną Lapinską, turėjusį parodyti savo 21 minutės trukmės filmą. Deja, vaikinas tą ketvirtadienio vakarą nepasirodė. Vietoj jo į auditoriją atėjo brolis, kuris su savimi atsitempė dovanų – keturiolika savo tapybos darbų, kurie iki šiol tebestovi atremti į sieną šalia auditorijos, nes norinčių juos prichvatizuoti taip ir neatsirado…
Išvada: jeigu ką nors sudomino alternatyva „Forum Cinemas“ kinui, trokštate išvysti žymiausius lietuvių menininkus ar dar neatrastus jaunuosius talentus ir jų videokūrinius arba tiesiog svajojate apie vėluojančią kalėdinę dovaną sau, rekomenduočiau užsukti į 331 auditoriją. Galbūt jau šį ketvirtadienį?