Recenzavo: Goda Dapšytė
Nuotraukos: Dmitrijaus Matvejevo („Ofelijos“), Mindaugo Armonavičiaus („Gelbėkime meilę“) ir Simo Sirutavičiaus („Kovos klubas“)
IEŠKOKITE ARTIMIAUSIU METU
TEATRO LABORATORIJOS „ATVIRAS RATAS“ REPERTUARE
Teatro laboratorijos „Atviras ratas“ (ji kaip joks kitas teatras kuria labai tikslinei auditorijai) režisierė Ieva Stundžytė gruodžio pradžioje pristatė naują spektaklį pagal savo pačios pjesę „Aš, tu ir Ofelija“. Moteriškame spektaklyje „Ofelijos“ mėginama pateikti pjesės herojų ir jas kuriančių aktorių (auto)biografinius pasakojimus, pinant juos su svajonių vaidmens – Williamo Shakespeare’o Ofelijos – motyvais. Scenoje keturios aktorės kuria aktores, siekiančias Ofelijos vaidmens. Be „Atviro rato“ aktorių Marijos Korenkaitės ir Juditos Urnikytės, vaidmenis čia pirmą kartą kuria ir Toma Vaškevičiūtė bei Elzė Gudavičiūtė, o „keistuolei“ Aldonai Vilutytei patikėtas savotiško spektaklio autorės alter ego – režisierės – vaidmuo.
Aktorės vaidina save ar kuria sceninius charakterius? Pasakodamos apie teatrą ir santykį su juo kalba apie save ar pjesės tekstais? Tai labai plona riba. Visos jos skirtingos (ir tai spektaklyje primygtinai pabrėžiama), visos jos kuria ir skirtingas Ofelijas: M.Korenkaitė – kuklią ir nusižeminusią, T.Vaškevičiūtė – peržengusią beprotybės ribą, J.Urnikytė – pulsuojančią epilepsinėmis seksualumo konvulsijomis, o A.Vilutytė – kiek patetišką, spektaklio finale.
„Ofelijose“ ryškiai išsiskiria T.Vaškevičiūtės ir E.Gudavičiūtės duetas. Šių aktorių kuriami personažai ryškūs ir sodrūs, būtent jų scenose spektaklis įgauna gyvybės ir suskamba skaudžios tiesos gaidomis. Silpniausia spektaklio grandis – pasirinkimas daugybę pasakojimų, temų ir potemių sunerti į vientisą audinį, o ne pasitelkti montažo principą, leidžiantį laisviau žongliruoti temų gausa. Džiugu, kad I.Stundžytė ryžosi atvirai kalbėti apie teatrą ir moteris jame, tačiau, mėginant tai padaryti „kitaip“, bet siekiant suvaldyti moterišką šurmulį ir temų gausą, pritrūko tvirtesnės režisūrinės rankos, drąsos griebtis naujų meninių įrankių ir apsisprendimo, kas svarbiausia.
Rekomenduojama norintiems praskleisti teatro užkulisius ir bent kiek patirti, kuo gyvena jį kuriančios aktorės. Be to, subalansuota moterims, tad joms ir rekomenduojame.
Nerekomenduojama aštraus dokumentinio teatro mėgėjams ir skeptiškai žvelgiantiems į moterų kūrybą.
ŽIŪRĖKITE SAUSIO 15 D.
KAUNO VALSTYBINIAME DRAMOS TEATRE (Laisvės al. 71, Kaune)
Naujausias Agniaus Jankevičiaus spektaklis – manifestacija, sukonstruota pagal kanadiečių dramaturgo Danielio Daniso pjesę „Akmeninių šunų bučiniai“. „Gelbėkime meilę“ – spektaklis-liudijimas-aukojimas. Akmenų įrėmintame smėlio rate vyksta žiaurokas, bet itin tikslus atnašavimo ritualas, kuriuo siekiama susigrąžinti meilę kaip patį paprasčiausią absoliutą. Ne romantinių, melodraminių seilionių šiandieniame pasaulyje pasigenda spektaklio kūrėjai, o gyvo, kaip atviras nervas jausmo, palaikančio žmogiškumo esmę.
Į šią „gelbėjimo misiją“ kartu su režisieriumi leidžiasi po keturis vaidmenis įkūnijantys jauni aktoriai Gabrielė Aničaitė ir Aleksandras Kleinas, 246 šunų choro partijas atliekantys VDU vaidybos pirmakursiai ir jiems akompanuojantis ansamblis „Nekūrybiniai“ – solidi, juodais gobtuvais ir arabiškomis skaromis uniformuota armija. Tekstas čia skanduojamas choru, duetų scenose sukeičiamos aktorių ir jų trumpai įkūnijamų personažų lytys (A.Kleinas kuria noro atsikratyti kamuojamą paauglę, o G.Aničaitė – „taikos palaikymo“ misijų iškamuotą karį ir pan.), o veiksmą nuolat pertraukia (kartais kiek netikėtai) žinomų dainų aranžuotės. Kitaip tariant, spektaklis konstruojamas taip, kad neliktų nė menkiausios galimybės susitapatinti su sceniniu vyksmu, taip leidžiant žiūrovams stebėti, suvokti ir tik tuomet pajusti.
Tiesa, kartkartėmis spektakliui koją pakiša pats dramos tekstas – vis pasikartojantys indėnų rezervato leitmotyvai (ypač spektaklio finale), o spektaklio formos tikslumas reikalautų aiškesnės artikuliacijos, kurios norėtųsi ne tik iš pirmakursių, bet ir iš vyresnių kolegų. Tenka pripažinti ir tai, kad ne visi mistinės Šventojo Lauryno salos gyventojai vienodai paklūsta aktorių interpretacijai, tad besikeičiančių personažų karuselei pritrūksta tolygumo.
Rekomenduojama tiems, kam svarbi meilė, ypač tiems, kam ji nustojo prasmės.
Nerekomenduojama besitikintiems sentimentalios romantikos ir kanalizaciniams blogeriams.
ŽIŪRĖKITE SAUSIO 9, 10 D.
VALSTYBINIAME JAUNIMO TEATRE (Arklių g. 5, Vilniuje)
Vieno gyviausių teatro judėjimų „No Theatre“ lyderis Vidas Bareikis Valstybiniame jaunimo teatre (!) ėmėsi kultinio Chucko Palahniuko 1996 m. romano (sunku neprisiminti ir ne mažiau kultinio Davido Fincherio 1999 m. filmo) inscenizacijos. Kodėl šis kūrinys ir kodėl dabar? Nes mūsų visuomenėje tik dabar užaugo ir daugmaž subrendo nuskausminta karta, neturinti kuo pateisinti (nei karais, nei santvarkų griūtimi ar pan.) savo vietinės nejautros.
Ainio Storpirščio bevardis Pasakotojas joks: tipinis, kontorinis tipelis, orgazmą pasiekiantis tik gerindamas buitį. Moters užaugintas trisdešimtmetis, paliktas tėvo, kaip ir moralinių lyderių netekusi mūsų visuomenė, kaip ir šiandienis Dievo apleistas pasaulis, su užsidegimu laukiantis savo pabaigos. Pats maištauti jis nesugeba, tad jo nepasitenkinimas ir noras pa(si)keisti skyla į daugybę dalelių, scenoje įkūnijamų Dovydo Stončiaus ir Vainiaus Sodeikos (taip, abiejų kartu) kuriamo Tailerio Durdeno.
Šis spektaklis turi potencialo tapti kartos hitu, deja, tam šio to trūksta. Iš esmės režisieriui sunkiai sekasi suvaldyti dramaturgiją. Agnės Kaktaitės Marlos Singer ir Gabrieliaus Liaudansko- Svaro Didžiojo Bobo linijos, kurios suteikdamos kontrastą turėtų padėti atskleisti esminius Pasakotojo charakterio lūžius, spektaklyje pamažu nyksta ir nunyksta, todėl pritrūksta motyvacijos efektingam (reikia pripažinti) ir tragiškam finalui, o visam spektakliui – gyvybės. Be to, trūksta atidumo komponuojant pagrindinių ir šalutinių spektaklio temų dinamiką ir harmoniją, todėl sunkoka nuolat sekti spektaklio mintį. Kitaip tariant, režisieriui norėtųsi palinkėti dramaturgo, galinčio palengvinti ganėtinai sunkios užduoties – prozos išvertimo į sceninį tekstą – naštą, ir leisti daugiau dėmesio skirti režisūrinėms užduotims.
Nors spektakliui, kaip ir jo kūrėjams, dar yra kur augti, tačiau pagaliau Jaunimo teatro repertuare atsirado spektaklis bent iš dalies atitinkantis teatro pavadinimą: čia įsisukęs „No Theatre“ kolektyvas kalba bendraamžiams apie tai, kas įdomu ir skauda ne abstrakčiu, bet realiuoju laiku.
Rekomenduojama „Kovos klubo“ gerbėjams; nepasitenkinusiems, sunerimusiems, apleistiems, vienišiems ir pernelyg viskuo patenkintiems. Dar rekomenduojama apsirengti šilčiau nei įprastai.
Nerekomenduojama tiems, kam nepatiko romanas, kam pernelyg patiko filmas, bijantiems kraujo ir tikintiems, kad parsisiųstieji „Ikeos“ baldai iš tiesų pagerino gyvenimą.