U.Gelguda ir N.Černiauskaitė – apie meno tendencijas formuojantį Niujorką

Rašė: Erlend Diagilev

Nuotraukos: asmeninio archyvo

Taip jau atsitiko, kad Lietuvoje plačiai žinomos ir iki šiol dažnai pastebimos meno scenos asmenybės Ugnius Gelguda ir Neringa Černiauskaitė kelis mėnesius gyvena ir kuria Niujorke. Šį persikraustymą lėmė ne spontaniškas menininkų sprendimas ar intuityvios naujų kūrybos erdvių paieškos, o veikiau atitinkamai susiklosčiusios aplinkybės, privertusios abu kūrėjus pasilikti anapus Atlanto ilgiau, nei šiuodu planavo.

Kaip, kada ir kodėl nusprendėte iškeliauti į Niujorką?

Neringa: – Į Niujorką planavome važiuoti keliems mėnesiams praleisti praėjusios vasaros, tačiau balandį paaiškėjo, kad esu pakviesta studijuoti vienoje stipriausių šiuolaikinio meno kuratorinių institucijų – Kuratorystės studijų centre (Center for Curatorial Studies, CCS), Bardo koledže. Taigi, keli mėnesiai išsitęsė iki kelerių metų.

Ugnius: – Taip pat dirbame prie naujo bendro kūrinio, kurio forma stipriai pakito nuo pradinio sumanymo, pagaliau atsiradus laiko kelioms įmanomoms idėjos įgyvendinimo formoms persvarstyti. Tad tenka daug dalykų daryti iš naujo, sistemingai tvarkyti gausią projekto medžiagą, kruopščiai apsvarstant kiekvieną žingsnį.

– Kokie pirmieji jūsų įspūdžiai Niujorke? Ką šiuo metu aktyviausiai veikiate?

Neringa: – Be intensyvių studijų ir kūrinio lipdymo, aktyviai sekame ir tyrinėjame tankų Niujorko meno lauką, ypač daug dėmesio skiriame kūrybiškoms meno pristatymo formoms, kurių dažniausiai, žinoma, galima aptikti ne prabangiose Čelsio rajono galerijose, bet mažiau spindinčiose meno erdvėse. Tačiau šiame mieste neverta daryti net ir tokios perskyros, aklai priskiriant geras ar blogas ypatybes parodoms vien pagal tai, kokiose erdvėse jos vyksta. Kartais komercinės galerijos ar gausiai turistų lankomi muziejai suteikia nepaprastą malonumą, išvydus puikiai suorkestruotas parodas ar sudalyvavus aktualiuose simpoziumuose bei konferencijose.

Ugnius: – Iš tiesų, jei norisi rimtai pažinti ir sekti meno sceną, tenka susitaikyti su situacija, kad tai taps savotišku antru darbu: turi nuosekliai dėliotis dienotvarkę ne tik pagal laiką, bet ir žemėlapį – kone kiekvienas Niujorko rajonas yra toks tankus meno erdvių, kad visa diena paskiriama parodoms viename rajone lankyti, pavyzdžiui, Žemutiniame Manhatane (Lower East Side). Tačiau galerijoms ar muziejams užsidarius, diena čia nesibaigia ir yra pratęsiama viename iš daugybės nepriklausomo ir alternatyvaus kino teatruose, koncertų ar performansų sesijose. Tokiai dienotvarkei negalioja įprasta savaitgalio ir darbo dienų perskyra – antradienį mieste gali vykti nemažiau išskirtiniai renginiai nei savaitės pabaigoje. Vieno dalyko šiame mieste išties trūksta – tai laiko.

– Iš dalies tenka pripažinti, kad šiuo metu Lietuvos nepasiekia daug informacijos apie jūsų veiklą anapus Atlanto – ar ir jums patiems taip atrodo ir kokias to priežastis įžvelgiate?

Ugnius: – Kad būtų galima išgirsti apie mūsų veiklą anapus Atlanto, dar praėjo per mažai laiko – juk Niujorke leidžiame tik pirmą savo rudenį. Praėjusios vasaros pradžioje Šiuolaikinio meno centre pristatėme nemažą parodą „Dabar labiau nei bet kada“, kurioje buvo trys skirtingi tarpdisciplininiai projektai, tad kol kas dar dirbame prie jų sklaidos. Nors paprastai populiarioji spauda susidomi kūrėjais tik po to, kai jie išvyksta iš šalies, Lietuvoje netrūksta kultūrinės spaudos, kuriai aktualūs ir vietoje kuriantys menininkai, – tai „7 meno dienos“, artnews.lt, „Kultūros barai“ ir t. t. Juose visuose pasirodė tekstų, kuriuose buvo aptariama ir pastaroji mūsų paroda. O šį rudenį nudžiugome išvydę išsamų straipsnį apie ją svarbiame Latvijos meno žurnale Studija.lv, publikuojamame latvių ir anglų kalbomis. Tad informacija sklinda, tik gal ne tokiais kanalais, kurie pasiektų plačiąją visuomenę.

Neringa neapleidžia redaktorės darbo artnews.lt. Kaip pasikeitė šio jos darbo specifika pakeitus savo buvimo vietą?

Neringa: – Džiugu, kad paminėjai artnews.lt, nes darbas virtualiame žurnale išties labai specifinis. Viename vaizdo interviu Nidos meno kolonijos meno direktorius Vytautas Michelkevičius menininkui Dariui Mikšiui uždavė klausimą: „Kuo skiriasi internetas Nidoje nuo interneto Vilniuje?“ Šis klausimas man neišėjo iš galvos ir vis mėginau sau į jį atsakyti. Manau, būnant čia tas skirtumas išryškėja kaip niekur kitur: Niujorkas yra kaip apčiuopiamas 3D internetas: tai, apie ką būdami Vilniuje ar Nidoje galime tik perskaityti, čia galime išvysti ir patirti gyvai. Tai leidžia Lietuvos meno sceną pamatyti kaip didžiulio tarptautinio meno tinklo dalį, o ne pavienes jo manifestacijas Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje. Norėtųsi tik, kad rašytojai ir skaitytojai į tai žvelgtų panašiai. O pats darbas, suskliaudžiant mano asmeninius pastebėjimus, ne itin skiriasi – toliau skelbiame meno naujienas, apžvalgas ir fotopasakojimus.

Kokios Niujorke kūrybos sąlygos plačiąja prasme? Kuo jos skiriasi nuo sąlygų Lietuvoje?

Ugnius: – Iš esmės menininkai turėtų galėti kurti bet kuriame geografiniame taške, jei tik turi pakankamai savų idėjų. Tačiau pati meno įvairovė, kurią galima išvysti per vieną dieną viename Niujorko rajone, suteikia tai, ko negali perteikti jokie meno žurnalai ar internetas. Taip, kaip meno kūriniai išskleidžiami erdvėje, ne mažiau svarbu už tai, kas apie jų santykių kuriamas prasmes surašyta kuratorių tekste. Kartu tos meno tendencijos ar posūkiai, apie kuriuos rašo tarptautinė kultūrinė spauda, neretai formuojami pačiame Niujorke, pavyzdžiui, neseniai Modernaus meno muziejuje (MoMA) vykęs performanso meno simpoziumas „How are we performing today?“ siekė apibendrinti ir apibrėžti šiuolaikiniame mene šiuo metu itin aktualų bei dažnai sutinkamą performanso įtraukimą į parodas ar net jų pateikimą vietoj parodų. Dvi dienas apie tai diskutavo svarbiausi performanso teoretikai, muziejų vadovai, kuratoriai ir menininkai.

Neringa: – Nors Lietuvoje aktyviai veikiančios meno institucijos, tokios kaip „Vartų“ galerija,  Šiuolaikinio meno centras, Nacionalinė dailės galerija, Nidos meno kolonija, „Kultūrpolis“ ir naujos iniciatyvos „The Gardens“, „Rupert“, Modernaus meno centras, vykdo įdomias ir svarbias veiklas, pagrindinė lietuviškos meno scenos problema, mūsų nuomone, yra šiuolaikinio meno publikos trūkumas. Niujorke kiekvienas menininkas ir institucija randa savo žiūrovą, kuris ne tik lankosi parodose, tačiau geba jas vertinti kritiškai, nes turi galimybę palyginti jas su anksčiau matytomis. Natūralu, kad kiekvienas parodų lankytojas atsirenka sau artimesnes meno formas, tačiau Lietuvoje nepakanka žiūrovų masės, kad institucijos susidarytų gana didelę savą auditoriją.

Ši problema glaudžiai susijusi su konteksto kūrimo problema: kaip buvusios Rytų Europos meno istorikai rašydami šio geopolitinio regiono meno istoriją privalo nuolat užsiimti kontekstų kūrimu, kad užkirstų kelią asimiliuojančiai buvusios Rytų Europos meno integracijai į Vakarų meno kanoną, taip šiuolaikinės Lietuvos meno ir edukacijos institucijos turėtų daugiau dėmesio skirti ne tik užsienio menininkams ar tarptautinėms tendencijoms pristatyti, tačiau ir kontekstams, kurie leistų žiūrovui pažvelgti į šias tendencijas ne tik su nuostaba, bet ir kritiniu žvilgsniu, kurti.

Ar tenka keliauti po likusią JAV dalį, pažiūrėti, kaip gyvena ir kuria menininkai kituose miestuose? Ar yra tam tikrų esminių skirtumų, susijusių su buvimo vietos, sociumo, galbūt tradicijų skirtumais?

Ugnius: – Atvykome čia ne per seniausiai, tad dar net paties Niujorko nespėjome kaip reikiant išžvalgyti.

Neringa: – Tiesa, su studijomis CCS jau keliavome į Meksiką, kur lankėmės šiuolaikinio meno institucijose Meksiko mieste ir skridome į atokiame Jukatano regione įsikūrusią Tekoho vietovę. Ten gyvenome Kubos menininko Jorge’s Pardo suprojektuotame meno kūrinyje – iš buvusios haziendos padarytoje mąstymo stovykloje. Praėjusį mėnesį keliavome į netoli esantį Bostoną, ten šiuolaikinio meno institute (ICA) žiūrėjome parodą „This Will Have Been: Art, Love & Politics in the 1980s“ („Bus buvę: menas, meilė ir politika devintajame dešimtmetyje“ – angl.), kuruotą Helen Molesworth. Vis dėlto vieną svarbų bruožą, skiriantį Niujorką nuo kitų miestų, būtų galima įvardyti, tai – mažesnių miestų institucijų jautrumas vietos kontekstui, t. y. tokių miestų meno institucijos rimtai atsižvelgia ir nuosekliai dirba, siekdamos spręsti tokias problemas kaip kultūriniai skirtumai, socialinis susiskirstymas ir užimtumo trūkumas. Tokio glaudaus institucijų ir visuomenės ryšių kūrimo neretai pasigendame Vilniuje.

Kaip Lietuvos meno scena atrodo iš jūsų perspektyvos? Galbūt įvardytumėte kokius nors šviežius jos pokyčius, kuriuos įžvelgėte pastaruoju metu?

Ugnius: – Laiko ir erdvės nuotolis iš esmės nepakeitė mūsų požiūrio į Lietuvos meno sceną ir neatvėrė iki tol nepastebėtų jos sluoksnių. Galbūt tik dar labiau iškilo mažos meno scenos trūkumai, ribos ir kartu pranašumai. Vienas teigiamų pokyčių, išryškėjusių pastaraisiais metais, – privačių investuotojų bei verslininkų susidomėjimas ir įsitraukimas į šiuolaikinio meno lauką: Viktoro ir Danguolės Butkų iniciatyva Vilniuje steigiamas Lietuvos šiuolaikinio meno istoriją pristatantis Modernaus meno centras bei sostinės pakraštyje kuriamas rezidencijų ir parodų centras „Rupert“. Tokios iniciatyvos, išsiskiriančios didesnėmis finansinėmis galimybėmis ir kurioms pradžią davė tokios institucijos kaip Šiuolaikinio meno centras ar galerija „Vartai“, stipriai prisideda, kad Lietuva būtų įrašyta į tarptautinį meno žemėlapį. Žinoma, būtų džiugu, kad tokių iniciatyvų būtų daugiau, nes sveika konkurencija skatina ne tik nuolat pasitempti, bet ir kūrybiškai žvelgti į meno sklaidos galimybes.

 

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top