Rašė: Ieva Prapuolenytė
Nuotraukos: asmeninio archyvo
Apie tualetą, kuriame nėra, kaip atlikti reikalus, apie neplanuotai numestus dešimt kilogramų, apie apsilankymą dviejose ligoninėse ir keptą gyvatę. Dar apie pasiūlymą pirkti žiurkę vakarienei, draudimus fotografuoti policininkus ir turgų, kuriame nelabai ką nusipirksi. Turbūt galima ilgai pasakoti apie vietinių papročius penktą ryto šluoti kiemą, o paskui visą dieną viską mesti ant žemės ir kitą rytą šluoti vėl; apie vaikus be kelnaičių; apie mokyklas be mokytojų; pilnus krepšius ananasų, parduodamus už centus; apie vietinių šypsenas ir jų ilgas siestas. Viskas kitaip, viskas stebina. Tebūnie tai trumpas pasakojimas apie nuotykius ir nesusipratimus, prie kurių teko priprasti, o ne apie liūtus ir beždžiones, gerai?
Sutikimas su ašaromis
Apie kelionę į Juodąją Afriką svajojau ilgai. Labai ilgai. Ir vieną dieną tiesiog pasiryžau keliauti. Internete susiradau informaciją apie Togo nevyriausybinės organizacijos rengiamą savanorių stovyklą vietiniams bei užsieniečiams, kurios tikslas – apsodinti vieną laukymę tekais (tokie Afrikoje populiarūs ir gerai augantys medžiai) ir pažaisti su vieno kaimo vaikais. Išsirinkau šią organizaciją, nes jos siūloma programa kainavo pigiausiai – kiek mažiau nei 200 eurų (apie 690 litų). Į tą kainą įėjo dalyvio mokestis, nakvynė ir maistas. Daugelis savanoriškų programų kainuoja gerokai brangiau. Mūsų grupėje buvo 9 prancūzai, 6 togiečiai ir aš. Amžius – nuo 18 iki 30 metų.
Į kaimuką, kuris įsikūręs maždaug už 150 kmnuo Togo sostinės Lomės, keliaujame 5 valandas (važiuojame mikriuku, ne pėsčiomis einame).
Vos atvykus, pas mus nuo kalno atbėga pulkas džiaugsmu trykštančių vaikų. Jie bando mus paliesti, šaukia, šypsosi. Stengiuosi sulaikyti ašaras. Kur aš? Ar mes gyvename tuo pačiu laiku? Mėginame šypsotis ir mes, nors esame sutrikę dėl tokio šilto priėmimo – turbūt Anglijos karalienė Lietuvoje nebuvo sutikta taip nuoširdžiai, kaip mes ten.
Išvaikę vorus ir driežus, įsikraustome į savo namus vienam mėnesiui. Prie mūsų namo vyksta intensyvūs statybos darbai – vietiniai įrenginėja tualetą! Kaip vėliau paaiškėja, be vandens nuleidimo sistemos. Na, tokių ir pas mus dar galima rasti. Tik vietoj skylės čia – normalus klozetas. Durys yra, bet be vyrių – įėjus į vidų, jas reikia pasistatyti prieš save. Apie tualetus dar pakalbėsim vėliau, o dabar tęsiu pasakojimą apie priėmimą.
Vakare vyksta vakaronė – šokiai pokiai, dainos ir t. t. Vienintelis apšvietimas – mėnulis, muzika – penki suprakaitavę vyrai muša džembes, kiekvienam mūsų ant kelių sėdi po keturis vaikus, o patamsyje žybsi nedrąsūs suaugusiųjų žvilgsniai ir… dantys.
Duobelių istorija
Šventė užsitęsia iki vėlumos, visi šoka iš laimės (mes dėl to, kad esame Afrikoje, vaikai – kad pamatė baltuosius), o mano pilvas ima gurgti. Gurgia ir nenustoja.
Patamsyje bandau iškasti duobelę kukurūzų lauke, nes tualetas dar nebaigtas. Išbandau atsivežtus vaistus. Bet duobeles kasu vis dažniau ir vis daugiau laiko praleidžiu kukurūzų lauke. Išbandau visų prancūzų atsivežtus vaistus. Po keturių dienų, kai niekas nepadeda, Mama Karalienė (kaimo moterų galva, padedanti moterims ir vaikams) pasiūlo man važiuoti į baltųjų ligoninę. Bandau – blogiausiu atveju bent jau bus smagi ekskursija. Susistabdom zemą (taksi motociklą). Su vienu vietiniu, kuris man pradėjo rodyti ypatingą dėmesį, atsiduriame ligoninėje, kuri labiau primena sanatoriją medžių apsuptyje. Ieškome priimamojo, randame miegantį administratorių. Pirmas klausimas: „Čia jums ar baltajai?“ „Ak baltajai, tai gerai gerai“, – pasigirsta atsakymas. Ir mus greitai greitai nuveda kažkur – pro langus matyti didžiulės palatos su labai daug žmonių. Prieiname kitą priimamąjį, šalia jo, inkubatoriuje, guli mažuliukas vaikiukas (taip taip, praktiškai tarpdury).
Gydytojas taip pat pasidomi, ar čia tikrai baltajai prireikė pagalbos, ir išpoškina nerealias kainas (greit primetu, kad Prancūzijoje kainuotų pigiau). Mano palydovas varto akis ir rodo į duris. Dingstam pažadėję grįžti rytoj, jei nepraeis.
Prasideda antra ekskursijos dalis – važiuojam į vietinių ligoninę. Ji daug mažesnė, susitikimas su gydytoju kainuoja per eurą, o su sesele – dvigubai mažiau. Aš pasirenku gydytoją. Liepia laukti ant suolo, lauke. Laukiam ne vieni – dar sėdi kelios togietės, tokios tikros afrikietiškos mamos. Atlekia seselė ir pradeda čia pat mane sverti, matuoti temperatūrą ir pulsą. Paskui einam pas gydytoją. Kabinete pilka, drėgna, o milijonas seselių varsto duris, kad tik į baltąją pažiūrėtų. Pasisiūlo suleisti vaistų. Atsisakau. Išrašo receptą. Nuėję į miestelio vaistinę, sutinkame labai gerai prancūziškai kalbantį vaistininką, kuris man praneša, kad sergu maliarija. Tuo nepatikiu, bet nusiperku vaistų, išgeriu jų ir tą patį vakarą viskas praeina. Kokie tai buvo vaistai ir nuo ko, nežinau iki šiol, tik jie baisiai tirpo burnoj ir buvo neapsakomai šlykštaus skonio.
Tualetas be paskirties
Laikas pasižmonėti. Visi savanoriai jau susipažinome tiek, kad galėtume kartu eiti į kavinę – kitų pamatyti ir savęs parodyti. Kavinėmis čia reikia vadinti lauke tiesiog ant smėlio sustatytus plastikinius stalus su varpu – kai ateini, paskambini varpeliu, ir padavėja ateina. Valgyti čia neduoda. Alus net kokių trijų rūšių. Dar yra persaldintos kolos, fantos ir kažkokio ledinukų skonio obuolių gėrimo. Geriam alų. Visi gaunam skirtingo dydžio butelius nuo 0,6 iki0,65 ltalpos, bet kaina ta pati. Atidarytuvas čia paprastas – į pagaliuką įkalta vinelė. Bet veikia. Įpusėjus vakarui, imame dairytis, kur tą alų išpilti (pro kitą galą, suprantama).
Klausiame padavėjos ir ji mus palydi į… 3 kv. metrų trijų sienų pastatėlį be durų. Jame nerandame nei skylės, nei klozeto. Kitaip tariant, tualetą pastatė, bet įrengti pamiršo!
Bet tai nesugadina nuotaikos. Kokį dešimt kartų sudainavę Tikeno Jah Fakoly „Atidarykit sienas“, ruošiamės važiuoti namo. Susirandame taksi – seną pasatą, į kurį mūsų sutelpa vienuolika (keturi bagažinėje). Vidury kelionės sustabdo policija. Visi išlipame, paeiname100 metrųir vėl sulipame. (Beje, tai nėra mūsų rekordas. Kartą teko ir 29 važiuoti devynviečiu mikroautobusu. Taip pat bėgome nuo policijos, kuri lazdomis išmušinėjo lempas. Bet tai jau buvo Benine. Toge policininkai buvo šiek tiek draugiškesni.)
Laidotuvės su šokiais
Dienos slenka, sodiname tuos medžius. Organizacijos jokios: kas nors kaip nors ką nors sodina, kas nors ką nors rauna. Siestos tęsiasi be pabaigos, kitokios veiklos nelabai sugalvosi. Vieną vakarą cikadų orkestrą nustelbia dūdoriai. Kas vyksta? Pasirodo, mirė vietinis. Taigi, rytoj eisim į laidotuves.
Išsipustę kaip į puotą (žinant, kad visą mėnesį viską skalbėme rankomis upės vandeny, o, be marškinėlių, lagaminuose daugiau nieko nėra, tas pasipuošimas buvo sąlyginis), einame į ceremoniją. Choristų daugiau nei kaimo gyventojų, naujausius „Canon“ išsitraukę fotografai apstoja mus – kokia garbė vietiniui, kad į jo laidotuves baltieji atėjo! (Atsiprašau už tą groteskišką baltųjų aukštinimą, bet mes taip iš tiesų jautėmės.)
Po pietų su viena kolege nusprendžiame pasivaikščioti ir besekdamos muzikos garsus atsiduriame polaidotuvinėje šventėje. Greitai esame įtraukiamos į šokių ratą, džembes mušantys būgnininkai žliaugia prakaitu, bet nesustoja, litrais liejasi Togo džinas (vietinis palmių pilstukas, anot vieno kelionių gido, dažniausiai 80 laipsnių stiprumo), kuris šiaip jau yra nepakeliamo šlykštumo. Muzika sukviečia visą kaimą atšvęsti laidotuvių: džembių garsai turbūt prikelia ne vieną mirusią sielą, moterų dainos graudina ir džiugina vienu metu. Mes sukamės, sukamės, sukamės, nepataikydamos į taktą, bet afrikietiškai kraipydamos užpakalius. Togo džinas mums siūlomas dažniau, stiklinės pripilamos sklidiniau. Rodės, jau net ir saulė stipriau kaitina. Pilkos nuo dulkių, prakaituotos nuo šokių, pareiname namo, kur kolegos, nupirkę iš vietinių gyvatę, ruošiasi gaminti vakarienę.
Gyvatė (ne)vegetarams
Beje, vietiniai mums dažnai nešė įvairiausių džiunglių gyvių, bandydami juos parduoti: pavyzdžiui, skujuotį (kažkas tarp bebro ir ežio, tik su žvynais), pitoną (anot afrikiečių, į juos reinkarnuojasi protėviai, tad turėjom pretekstą jo atsisakyti), žiurkę (ten jos gerokai didesnės nei Lietuvoje). Nebepamenu, kaip ta jų gyvatė vadinosi, bet ilgio gal daugiau kaip pusantro metro.
Ją išdarinėti, iškepti užėmė visą dieną. (Tiesą sakant, ten įkurti ugniai reikia mažiausiai pusvalandžio.) Pradžioje ją nulupome, kepėme su prieskoniais (3 ar 4 valandas), po to virėme, galiausiai visi gavome po gabalą paragauti. Nieko ypatinga, bet po to, kai visą mėnesį valgai vien kuskusą, ryžius arba makaronus su pomidoru padažu bei sardinėmis, jau ir gyvatė skani. Beje, iki tol aštuonerius metus nevalgiau mėsos, tik žuvį, tad vakarienę paįvairino diskusija, ar šios rūšies vegetarai (na tie, kurie žuvį valgo) teoriškai gali valgyti ir gyvates.
Miestelyje, kuris buvo netoli, be kelių kavinių (kuriose, kaip minėjau, galima tik gerti, bet ne valgyti), vaistinės, ananasų kiosko, turgaus, buvo ir interneto kavinė. Vieną dieną išsiruošėm pabendrauti su likusiu pasauliu, nes telefonai neveikė ir tėvai ėjo iš proto. Bet paaiškėjo, kad interneto kavinėje interneto nėra. Tai mūsų nenustebino, nes paradoksų čia gausu. Pavyzdžiui, pusė kaimo turi mobiliuosius telefonus, bet tik viename name yra elektra. Vėliau radome interneto kavinių su internetu, bet norint atsidaryti vieną elektroninį laišką prireikdavo 45 minučių – neperdedu nė kiek. Taigi, kantrybės ilgam neužtekdavo.
O dabar papasakosiu apie turgų, kur beveik nėra ko pirkti, išskyrus visokius fetišus, prieskonius ir pūdytas žuvis. Pavyzdžiui, mes su keliais kolegomis nusipirkome po mačetę (aš ją net į Lietuvą sugebėjau pargabenti). Didžiausią pasiūlą čia sudaro afrikietiškos medžiagos, vadinamos panais. Tai tokie didžiuliai spalvotos medžiagos gabalai.
Kadangi veikti nelabai buvo ką, o ir egzotiškų lauktuvių reikėjo (visos svajonės apie nuostabius afrikietiškus papuošalus numirė pamačius, kas iš tiesų parduodama turguje), nusipirkome medžiagos ir ėjome pas miestelio siuvėją siūtis suknių. Ta siuvėja kieta pasitaikė – net savo įmonę turinti, kur visos darbuotojos vilki tokias pačias palaidines. Galima siūtis ne tik sau. Kai vienas prancūzas užsimanė šortų savo keturmečiam sūnėnui, siuvėjos privedė visokio amžiaus vaikų ir liepė išsirinkti panašiausią.
Mes, merginos, užsisakėme po suknelę ir jau kitą dieną jos buvo gatavos! Atėję pas siuvėją netekome žado, nes pamatėme… sofą!!! Tai buvo pirma mano matyta sofa Afrikoje, pirma matyta sofa po mėnesio. Kaip laukiniai kaifavome atsisėdę ant jos. Pasirodo, kartais iki pilnos laimės trūksta tik sofos…
Vietoj pabaigos: įspūdžių daug, staigmenų dar daugiau. Toks jausmas, kad pataikėme į kitą laiką, o ne žemyną ar šalį. Tas skirtumas nežmoniškai didelis: oro uoste gali nusipirkti Calvin Klein kvepalų, o kai kuriose mokyklose net langų nėra. Žmonės turi normalių automobilių, bet į baką pila neaiškios paskirties aliejų, nes benzinui neužtenka. Gali nusipirkti kompiuterį „Mac“, nors elektros nėra didžiojoje šalies dalyje. „MacDonald’s“ ten vadinasi „AcDonald“. Jų paplūdimiai nuostabūs, bet vaikščioti ten per daug pavojinga. Darbo dėl geresnio rytojaus daug, o dienos lėtos, pilnos raganysčių. Deja, bet tas raudono smėlio dar neveda į šviesią ateitį. Juk sėdėti ant suolo visą dieną nieko neveikiant yra normalu. Tarsi ko nors laukiant…
Nuo redakcijos: straipsnio autorė I.Prapuolenytė gyvena Paryžiuje ir studijuoja psichologiją Sorbonos universitete. Tikimės, kad karšti jos įspūdžiai iš Togo sušildys jus žvarbią sausio dieną.