Pasvarstymai apie cenzūrą teatre

Goda Dapšytė

Iliustracija: „Shutterstock“

Pastaruoju metu mūsų kultūros padangėje (tiksliau – teatro padebesiuose) ėmė mirgėti jau senokai primirštas, bet grėsmingai skambantis žodis „cenzūra“. Pasiaiškinti, kas vis dėlto ta cenzūra, paskatino šį rudenį nuvilniję du skandalai (na va, ir aš pagaliau pavartojau bene populiariausią žodį mūsų krašte).

Apie pirmąjį daugiau ar mažiau girdėjo dauguma šalies gyventojų. Taip, turiu omenyje dėl italų režisieriaus Romeo Castellucci spektaklio „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ kilusį sąmyšį. Antrasis buvo daug tylesnis ir kol kas apsiėjo be Seimo ar teisėsaugos įsikišimo: tai teatro kritiko Valdo Gedgaudo recenzijos „Aš esu pyderas, mama! Ir tuo didžiuojuosi!“ atgarsiai. Šias dvi istorijas sieja ne tik cenzūros klausimas, bet ir tai, kad abiem atvejais pasigirdo kaltinimų nesantaikos kurstymu. Tačiau tam, kad apie šias istorija būtų galima kalbėti išsamiau, pirmiausia vertėtų sugrįžti prie pačios „cenzūros“ sąvokos.

 Kas tai per daiktas?

Taigi cenzūra yra aktyvi kultūros produktų turinio kontrolė, kurios tikslas – neleisti platinti tam tikrų žinių, idėjų ar teorijų. Kitaip tariant, tai viešos asmenų raiškos žodžiu, raštu ar meno kūriniais ribojimas ne dėl jų kokybės ar formos, bet dėl idėjinio turinio. Nors dažnai įsivaizduojame, kad cenzūra yra gana aiškus, su žodžio laisvės pažeidimu susijęs terminas, vis dėlto šis fenomenas kiek sudėtingesnis, o ir pasireiškia įvairiomis formomis. Trumpai tariant, politinę cenzūrą dažniausiai taiko valdžia, karinę įsiveda didžioji dalis į karo veiksmus įsivėlusių valstybių, visuomeninės ir moralinės griebiasi atskiros socialinės, tautinės ar religinės grupės, o kur dar religinė, taikoma įvairiausiems tikėjimams atstovaujančių bažnyčių, ekonominė, būdingiausia komerciniam menui, ir dar keletas kitų. Pastebėta, kad dažniausiai cenzūrą taiko konservatyvios visuomenės, kurios visokeriopai siekia išlaikyti susiformavusią moralinę ar socialinę infrastruktūrą ir netoleruoja nevaržomų inovacijų, priešinasi ekonomikos naujovėms ir su jomis ateinančioms permainoms (rings any bells?). Tiesa, kasdienybėje savo veiksmus, žodžius ir ketinimus nuolat cenzūruojame kiekvienas, o to priežastys gali įvairuoti nuo nenoro įskaudinti iki siekio manipuliuoti turima valdžia. O senasis gerasis Sigmundas Freudas teigė, kad esame linkę cenzūruoti net savo sapnus.

Meninės minties prevencija

Dabar grįžkime prie minėtų pavyzdžių. Tai, kas vyko (ir, tiesą sakant, tebevyksta) Vilniaus miestelyje, kai Tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ rengėjai nusprendė publiką supažindinti su naujausiu garsaus italų režisieriaus spektakliu, sunkiai suvokiama. Praeitos kadencijos LR Seimas šiam kūriniui skyrė tiek dėmesio, kad jo galėtų pavydėti ne vienas ar kitas kūrėjas, o visa šalies teatro sistema. Kitas dalykas, koks tas dėmesys buvo. Atidedant etikos bei kultūros klausimus į šalį, šiuo atveju pakaks konstatuoti, kad aukščiausia mūsų valdžios institucija kėsinosi taikyti politinę cenzūrą religiniu pagrindu (taip netikėtinai supanašėdama su Franco režimu Ispanijoje) ir taip paskatino kai kurias visuomenės grupes prisiminti galimybę taikyti moralinę cenzūrą. Įdomiausia, kad visuomenę suskaldė, politikus įkaitino ir net grasinimus sprogdinti išprovokavo net ne pats spektaklis, o elementariausi gandai (ketvirtąja valdžia vadinama žiniasklaida įrodė savo galią). Reikia pripažinti, kad kūrėją ir raiškos laisvę ginančių gretos nebuvo gausios, tačiau solidžios ir romios (būdingai lietuviškos). Šiuo atveju buvo ginamas menininkas, kuris nei savo veiksmais, nei kūryba nenusižengė nei įstatymams (nei LR Konstitucijos, nei Baudžiamojo kodekso straipsniams, pagal kuriuos buvo kaltinamas), nei etikos ir moralės normoms. Įdomu, kad estetiniai spektaklio vertinimai dėl kaltinimų ir puolimo tapo tiesiog aksiomiškai teigiami. Tačiau dar įdomiau tai, kad spektaklį ir jo kūrėją nuo šmeižto ir cenzūros labiausiai gynė ne mūsų teatro bendruomenė (dėl to, kad užsienietis?), o žurnalistai, filosofai, politikos, visuomenės veikėjai ir dalis religinės bendruomenės atstovų. Tik kyla klausimas, ar iš šios istorijos bus ko nors pasimokyta? Tenka abejoti. Greičiausiai, kaip įprasta romiam mūsų tautos būdui, pasistengsime kuo greičiau ją pamiršti. Na, lieka tikėtis, kad ir mūsų valdžia ją pamirš, t. y. nusiplovę politinę ir moralinę gėdą, antrą kartą nebemėgins elgetauti rinkėjų balsų vykdydami meninės minties prevenciją.

Kritiko bomba

Šiek tiek (tiesa, palyginti nedaug) emocijų sukėlė ir recenzija apie laukto šurmulio nesulaukusį Gintaro Varno spektaklį „Tiksinti bomba“. Pagal kanadiečių dramaturgo Michaelio Lewiso MacLennano pjesę „Nugalėti saulėlydį“ sukurtas spektaklis nagrinėja homoseksualumo ir AIDS problemas, tačiau nei šokiruoja, nei iš tiesų skatina diskusijas, nes nuo mūsų šiandienos yra pernelyg nutolęs laike ir erdvėje. Na, bent jau taip atrodytų, jei nagrinėtume vien patį spektaklį šiuolaikinio, kartais už Tėvynės ribų pasižvalgančio žmogaus akimis.

Tačiau spektaklį recenzavęs Valdas Gedgaudas priminė, kad žvalgosi už tų ribų toli gražu ne visi. Lyg ir solidžiame kultūros žurnale „Literatūra ir menas“ publikuotoje jo recenzijoje režisierius įvardijamas kaip „nepaprastasis ir įgaliotasis gėjų ambasadorius, specialusis teatrinės homoseksualistų subkultūros Lietuvoje atašė“, o Eimučio Kvoščiausko įkūnijamas pagrindinis pjesės personažas (!) Adamas kaltinamas, kad „savo išangę, nutaškytą spermos krešuliais, laiko nacionaline vertybe, kurią reikia šlovinti, apdainuoti, už kurią reikia balsuoti, kuriai reikia melstis ir aukoti“ (gal tiek sparnuotų citatų ir pakaks, o norintys susipažinti detaliau gali paskaityti šią recenziją internete).

Šie ir dar keletas recenzento pareiškimų išprovokavo publicistą Karolį Klimką, siejamą su judėjimu „Naujoji kairė 95“, parengti pasipiktinimo laiškus Europos socialinio fondo agentūrai Lietuvoje ir Europos socialiniam fondui Briuselyje, suteikusiems paramą minėtam žurnalui. Va ir vėl suskambo žodis „cenzūra“. Internete pasirodė „Literatūros ir meno“ vyriausiojo redaktoriaus Kornelijaus Platelio „pasiaiškinimas“, kuriame, be kita ko, teigiama: „Mane stebina komentatoriai, besiilgintys cenzūros, reikalaujantys ką nors uždrausti. Spėju, kad tai jaunimas, niekada cenzūros taip ir nepatyręs.“ Ir čia pat redaktorius taip pat skubiai atsiriboja nuo V.Gedgaudo teiginių.

Nekultūringa leksika

Pats kritikas teigia, kad nesupranta, kodėl yra puolamas, ir kad rašė tik apie spektaklį, be jokių išankstinių nusistatymų. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Taip, „Tiksinti bomba“ toli gražu nėra vienas stipriausių G.Varno spektaklių, tačiau „Literatūra ir menas“ vis dar bent jau formaliai laikomas gerbiamu kultūros leidiniu, tad lyg ir turėtų išlaikyti jei ne profesinį lygį, tai bent jau pagarbą kūrėjams ir skaitytojams. Internete jau susiformavo kanalizacinių blogerių, komentuojančių visuomenės, kultūros ir meno aktualijas, kasta, leidžianti sau Giuseppe Verdi „Traviatą“ pavadinti „pūvančios sielos dvoku“, bylojančiu „apie tyrą kurvos meilę ir gilias jos p…s aimanas…“ Leksika primena V.Gedgaudo pasisakymus, tad gal vietoj kaltinimų cenzūra redaktoriui tiesiog vertėtų nukreipti recenzentą į žurnalistų etikos kodekso nevaržomas blogų platybes? Ir saviraiškos laisvė nenukentėtų, ir ES institucijoms kištis neprireiktų.

Taigi, grįžtant prie cenzūros. Kai ji tampa politikos įrankiu, iš tiesų gali kilti grėsmė žodžio laisvei, o tada – ir laisvam piliečių mąstymui (ši grėsmė daug realesnė nei kartais manome). Jei kuriai nors religinei bendruomenei pavyktų uždrausti vieną ar kitą meno kūrinį, neatitinkantį jos dogmų, tuomet net Konstitucija galėtų pagrūmoti piršteliu, nes ji mums vis dar užtikrina ne tik žodžio, bet ir minties bei sąžinės laisvę, taigi ir laisvę pasirinkti, kuo ir kaip tikėti ar netikėti. Tačiau visos laisvės mums tenka kartu su pareigomis ir to nevertėtų pamiršti, kad ir kaip didaktiškai tai skambėtų. Juk laisvė visų pirma – atsakomybė. Pastarąją prisiimti toli gražu ne visada smagu, tad iš tiesų kartais daug patogiau sušukti: „Cenzūra!“

 

Apie autorių

Tamsta dėstytoja, jaunosios kartos teatro kritikė

Straipsniai : 29

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top