Svarbios datos (2013-01-17)

Prieš 31 metus mirė rašytojas, “Kolymos pasakojimų” autorius Varlamas Tichonovičius Šalamovas. Gimė jis 1907 metais Vologdoje, dvasininko šeimoje. Motina buvo mokytoja. Baigęs mokyklą Šalamovas išvažiuoja į Maskvą, kurį laiką dirba odų apdirbimo fabrike, mokosi universitete teisės, rašo eiles, dalyvauja literatūros gyvenime. Pirmąkart suimamas 1929-aisiais už “kontrrevoliucinę trockistinę veiklą”. Trejus metus sėdi lageryje. Grįžta, vėl dalyvauja literatūros gyvenime, 1936-aisiais pasirodo pirmoji jo publikacija. 1937-aisiais vėl suimamas už tą patį. Penkis metus praleidžia Kolymos lageriuose, dirba kasyklose.
1943-aisiais vėl pakartotinai nuteisiamas dešimčiai metų už “antisovietinę agitaciją”. Kaip sakė pats Šalamovas: “nuteisė mane karo metais, už tai, kad pasakiau, jog Buninas – rusų klasikas…”
1949-aisiais ima rašyti eiles, iš kurių vėliau sudarytas rinkinys “Kolymos sąsiuviniai”. 1951 metais paleidžiamas, bet jam dar du metus neleidžiama išvažiuoti iš Kolymos. Dirba kalinių ligoninėje, miško kirtime. Į Maskvą grįžta tik 1956 metais.
1954-aisiais pradeda rašyti garsiuosius “Kolymos apsakymus” (1954-1973).
Nuo 1973 iki 1979 metų gyveno Invalidų ir senelių namuose. Į gyvenimo pabaigą Šalamovas apanka, netenka klausos, sunkiai vaikšto. Tuo metu jo knygos leidžiamos Londone, Paryžiuje, Niujorke, jis išgarsėja. 1981-aisiais prancūzų PEN klubas suteikia jam Laisvės premiją. Mirė rašytojas nuo plaučių uždegimo. “Valdžia pasirūpino paskubinti rašytojo mirtį: speiguotą 1982 m. sausio naktį jį, nuogą ir surištą, išgabeno į pamišėlių namus. Kad būtų tikriau, Šalamovą vežantis greitosios pagalbos automobilis dar ir „pasiklydo“… Rašytojas susirgo plaučių uždegimu ir po dviejų dienų mirė.”
“Kolymos pasakojimai” yra 2010 išleisti leidyklos “Žara”, bet jų skaityti, deja, nerekomenduočiau.

citata apie mirtį – iš puikaus Irinos Potašenko straipsnio apie rašytoją (tame straipsnyje taip pat puikiai paaiškinama, kodėl vertimo skaityti neverta):

http://www.satenai.lt/?p=11279#more-11279

Prieš 12 metų mirė jauniausias iš bytnikų, poetas, keliautojas, dailininkas Gregory Corso. Gimė jis 1930-aisiais, kai jo tėvai dar buvo paaugliai. Jie išsiskyrė praėjus metams po Gregory gimimo. Visą vaikystę būsimasis bytnikas praleido vaikų namuose arba įsivaikintas.
Vienuolikos metų jis grįžo gyventi pas savo tikrąjį tėvą. Corso nuolat įsiveldavo į bėdą, vagiliavo, už radijo vagystę būdamas dvylikos atsėdėjo 7 mėnesius. “Kaliniai iš manęs tyčiojosi, vogė maistą, mušė, šlapinosi ant manęs, bet aš buvau kaip angelas… pasakodavau jiems sapnus”. Po to jam teko tris mėnesius gulėti beprotnamy.
Būdamas 16 metų, Corso vėl sėdo trims metams už vagystes. Kalėjime jis daug skaito: rusų ir amerikiečių klasiką. Paleistas bastosi traukiniais po JAV, dirba padieniu darbininku Niujorke, reporteriu Los Andžele, jūreiviu, laivuose, plaukiojusiuose į Afriką ir Pietų Ameriką.
1950-aisiais Niujorke jis susitiko Ginsbergą. Corso jau tada rašė, tiesa, tradicinius eilėraščius, o Ginsbergas jį supažindino su to meto naujausia eksperimentine kūryba.
Pirmosios jo publikacijos pasirodė 1954-aisiais, o pirmoji knyga – 1955 metais. Jis kaip ir kiti bytnikai rašė žargonu, šnekamąja kalba, naudojo džiazo ritmus, novatorišką formą. Kritikai jį vadino “valkata Šeliu”.
Šeštą ir septintą dešimtmetį jis bastosi su bytnikais, keliauja į Maroką ir Paryžių, skaito eiles, rašo, išleidžia dar porą knygų. Jo garsiausias to meto kūrinys – 1958 metais parašyta poema “Bomba”, tapusi savotišku manifestu.
Jis buvo vedęs, turėjo sūnų ir dukrą, kuriuos visą gyvenimą gynė nuo žurnalistų, draudė jiems su jais ir su kolegom rašytojais bendrauti.

Atėjus hipių laikams, poetas kurį laiką gyvena Romoje, Paryžiuje.
Mirus Ginsbergui, Corso pasijunta prislėgtas, nusprendžia susirasti savo motinos kapą. Paaiškėja, kad motina gyva. To įkvėptas Corso vėl ima aktyviau rašyti, bet netrukus miršta nuo vėžio.

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top