Svarbios datos (2012-01-27)

Prieš 73 metus mirė rašytojas Isakas Babelis. Gimė jis Odesoje, Moldavankoje, buvo trečias sūnus žydo prekeivio Emanuilo Babelio šeimoje. Pats rašytojas prisimena, kad jo tėvas griežtai žiūrėjo į mokslą: „Tėvo reikalavimu iki šešiolikos metų mokiausi hebrajų, skaičiau Bibliją, Talmudą. Namie gyventi buvo sunku, nuo ryto iki vakaro buvau verčiamas mokytis daugybės dalykų. Pasiilsėdavau tik mokykloje“.
Rašyti Babelis pradėjo būdamas penkiolikos. Įkvėptas Flauberto ir Maupassanto du metus rašė vien prancūziškai. Dalyvavo mėgėjų teatre, kūrė pjeses. Baigęs Kijevo komercijos institutą, 1915-aisiais Isakas persikelia į Peterburgą. Pirmųjų jo apsakymų, išspausdintų Odesoje ir Kijeve niekas nepastebėjo ir Isakas tikėjosi rasti pripažinimą Peterburge. Deja, žurnalų redaktoriai visi kaip vienas patarinėjo jam mesti rašytojystę. Išgelbėjo Gorkis. Jo žurnale „Летопись“ (Metraštis) buvo išspausdinti du Babelio apsakymai. Tiesa, šie apsakymai sudomino ne tik skaitytojus, bet ir teisėsaugą, Babelį ketino teisti už pornografiją. Nuo teismo, turėjusio vykti 1917-ųjų kovą, išgelbėjo revoliucija.
Babelis septynerius metus blaškėsi po šalį – tarnavo ČK, buvo laikraščio „Raudonasis kavaleristas“ korespondentu, su Pirmąja raitelių armija kariavo rumunų, šiaurės, lenkų frontuose. Nuo 1923-ųjų grįžo prie kūrybos. Jo romanas „Raitoji armija“ užsitraukė Budiono pyktį, nes skyrėsi nuo gražios propagandinės legendos. Pask Budiono, jo mylimą armiją „literatūros degeneratas Babelis apspjaudė grožinėmis klasinės neapykantos seilėmis“. Apgynė Babelį vėl Gorkis.
Babelis dalyvavo ir vadinamuosiuose maisto tiekimo žygiuose, dirbo įvairiose sovietų įstaigose, Tbilisio ir Petrogrado laikraščiuose. Bet revoliucijos žavesys smarkiai priblėso. „Kodėl mane kamuoja nepraeinanti gėla ir liūdesys? Gal todėl, kad jaučiuosi dalyvaujantis nesibaigiančiose gedulingose pamaldose“, – rašė jis savo dienoraštyje.
Išgelbėjo Babelį „Odesos apsakymai“ – šviesūs, beveik mitiniai pasakojimai, kuriuose garsūs Odesos banditai – Benia Krikas, virsta nuskriaustųjų gelbėtojais. Kiekvieną apsakymą Babelis redagavo mažiausiai trisdešimt kartų. „Aš galiu rašyti, tarkim, apie skalbimą, bet, galbūt, tai skambės kaip Julijaus Cezario proza“.
Pirmąkart Babelis vedė 1919-aisiais. Jo pirmoji žmona Jevgenija Gronfain netrukus išvažiavo į Paryžių „užsiimti menu“ ir taip ir negrįžo. Kurį laiką Babelis draugavo su Tamara Kaširina, jiems gimė sūnus Emanuilas. Tačiau Tamara netrukus ištekėjo už rašytojo Vsevolodo Ivanova, jie įsisūnijo Emanuilą ir pasistengė visiškai atriboti nuo tėvo.
Bet netrukus Babelis sutiko Antoniną Pirožkovą. Jie kartu važinėjo po Donbasą (Babelis rinko medžiagą kūriniui), susituokė, jiems gimė dukra Lidija.
Babelis buvo suimtas 1939-aisiais (gali būti, kad ir dėl smerkiančio parodomuosius teismo procesus straipsnio) ir apkaltintas „antisovietine sąmokslininkiška teroristine veikla“. Arešto metu buvo konfiskuota 15 aplankų rankraščių, 11 užrašų knygučių. Visa tai dingo be žinios. Tardant Babelis buvo žiauriai kankinamas, o 1940-ųjų sausio 27 dieną – sušaudytas.
1954-aisiais jis buvo reabilituotas, jo kūryba imta leisti, pripažįstamas klasiku.

Prieš 177 Lemberge (dabar Lvovas), Galicijos policijos viršininko šeimoje gimė Leopoldas von Sacher-Masochas. Jo tėvas buvo kilęs iš XVI-ame amžiuje Prahoje apsigyvenusių ispanų, o motina – to meto Lvovo universiteto rektoriaus Frantzo von Masocho duktė. Vos gimęs jis buvo toks silpnas, kad tėvai atidavė jį valstietei žindyvei.
Kai Leopoldui sukako dvylika, šeima persikėlė į Prahą. Ten jis išmoko vokiečių kalbą, kuria vėliau ir rašė savo kūrinius. Sakoma, kad jau vaikystėje Leopoldas turėjo keistų polinkių – jį traukė žiaurumas, jam patiko žiūrėti į paveikslus, kuriuose vaizduojamos bausmės ir kankinimai, o mėgstamiausi to meto Leopoldo skaitiniai – kankinių gyvenimai.
Lemiama asmenybe jo gyvenime tapo tėvo giminaitė, grafienė Ksenobija – labai graži ir žiauri moteris. Kartą Leopoldas, žaidęs slėpynių, pasislėpė grafienės miegamajame ir pamatė, kaip ji atsivedė ten meilužį, o po keleto minučių į miegamąjį įsiveržė jos vyras su dviem draugais. Grafienė sumušė ir išvijo neprašytus svečius, meilužis pabėgo, negana to, grafienė surado pasislėpusį Leopoldą ir taip pat primušė. Tiesa, jos mušamas berniukas juto keistą malonumą. Grafienės žiaurumas, jos nešiojamas botagas ir kailiai tapo pastoviais motyvais Sacher-Masocho kūryboje.
1854-aisiais Leopoldas persikelia į Gracą, ten studijuoja matematiką, filosofiją ir teisę. Apsigina filosofijos ir istorijos disertaciją, gauna istorijos docento vietą universitete. 1858-aisiais Leopoldas anonimiškai išleidžia romaną „Viena Galicijos istorija. 1846-ieji“. Nuo tol jis kasmet išleidžia po knygą, eksperimentuodamas su įvairiais žanrais. Rašo istorinius straipsnius ir tyrimus, pjeses, feljetonus. Manoma, kad 1860-aisiais jis skaitė istorijos paskaitas Lvovo universitete.
Po 1872-aisiais metais pasirodžiusio romano „Don Žuanas iš Kolomyjos“ sėkmės, Sacher-Masochas nusprendžia mesti dėstytojavimą ir atsidėti vien kūrybai.
Leopoldas veda savo karštą gerbėją Aurorą von Rumelin – gobšią ir pasipūtusią moterį, taip pat ėmusia rašyti slapyvardžiu Vanda von Dunajeva. Greit atsidūrę skurde, ji su vyru bendra pavarde kurpdavo visokią menkavertę erotinę rašliavą, kur huculų tautiniais drabužiais apsirengę veikėjai mielai pliekdavo vienas kitą botagėliais. Aurora vėliau rašytoją paliko, o jis vedė 20 metų jaunesnę savo vaikų guvernantę, su kuria laimės taip pat nepatyrė.
1869-aisiais Leopoldas su savo meiluže grafiene Fanny Pistor pasirašė šešerių mėnesių kontraktą –jis šešiems mėnesiams tampa jos vergu ir tarnu. Taip pora keliavo po Italiją.
Garsiausias Sacher-Masocho kūrinys „Venus im Pelz“ (Venera kailiuose), pasirodo 1870-aisiais jo apsakymų ir apysakų knygoje „Kaino palikimas“ (1 tomas). Jį ir įkvėpė kelionė su Fanny Pistor.
Von Sacher-Masocho kūriniai apie Galiciją ir jos istoriją, buvo verčiami į daugybę kalbų, jis buvo itin populiarus Prancūzijoje, vertinamas Emile‘io Zola, Gustave‘o Flaubert‘o. 1886-aisiais Prancūzijos prezidentas įteikė jam Garbės legiono ordiną.
Nors dabar jis garsus tik „Venera kailiuose“ (tai vienintelis iki šiol verčiamas jo kūrinys), bet savo laiku Von Sacher-Masochas buvo Rytų Europos gyvenimo dainiumi, atskleidė ją Vakarams.
Mirė jis 1895-aisiais.
Sacher-Masochas yra garsios dainininkės ir aktorės Marianne Faithfull proprosenelis.

 

Apie autorių

Laisvai samdomas rašytojų skaitytojas

Straipsniai : 57

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top