Prieš 17 metų mirė poetas, 1987 metų Nobelio premijos laureatas Josifas Brodskis.
Prieš 11 metų mirė didžioji Astrid Lindgren.
Prieš 74 metus mirė airių poetas, dramaturgas, 1923 metų Nobelio premijos laureatas Williamas Butleris Yeatsas.
Biografija lietuviškai štai čia: http://www.rasyk.lt/rasytojai/
Prieš 140 metų gimė prancūzų rašytoja, šokėja ir aktorė Sidonie-Gabrielle Colette. Ji gimė atsistatydinusio karininko šeimoje Burgundijoje. 1893-aisiais, sulaukusi dvidešimties Colette ištekėjo už tūlo Henry Gauthier-Villars, arba „Willie“, penkiolika metų už ją vyresnio „bohemščiko“. Jis supažindino ją su Paryžiaus literatais, bohema, menininkais ir įkinkė į darbą, pavertė „literatūrine juodadarbe“. Nuo 1896 metų Colette savo vyro slapyvardžiu parašė seriją pusiau autobiografinių erotinių romanų apie Claudine‘ą.
Savo vardu Colette pradėjo rašyti tik 1904-aisiais. 1906 ji palieką neištikimą ir ją išnaudojusį vyra ir kur įlaiką gyvena amerikiečių rašytojos, tapusios jos meiluže Natalie Clifford Barney namuose. Ji ima šokti, vaidinti teatre. Mezga keletą romanų su garsiomis moterimis (pvz. Mathilde de Morny (markize de Belbeuf). Jos viešai pasibučiavo „Moulin Rouge“ scenoje ir sukėlė siaubingą sujudimą, kurį teko tramdyti policijai. Jų pantomima Rêve d’Égypte buvo tučtuojau uždrausta. Tuo pat metu Colette turėjo romanų ir su vyrais – rašytoju Gabriele d‘Anunzio, plevėsa ir garsiu automobilių imperijos palikuoniu Auguste‘u Heriot.
1912 metais Colette išteka už politiko ir laikraščio Le Matin redaktoriaus Henri de Jouvenelio. Pagimdo jam dukrą, taip pat Colette (vėliau ji skundėsi, kad motina nenorėjo vaiko ir pralikdavo ją anglei auklei, aplankydama tik retkarčiais). Tiesa, su antruoju vyru Colette taip pat išsiskiria – 1924-aisiais, po viso Paryžiaus apkalbėto romano su septyniolikmečiu vyro sūnumi iš kitos santuokos Bertrandu.
Pirmojo pasaulinio karo metu Colette draugavo ir bendradarbiavo su kompozitoriumi Maurice‘u Raveliu, parašiusiu jos sukurtos operos libretui muziką. Rūpinosi sužeistaisiais, pavertusi savo vyro sodybą karo ligonine. Už tai tapo Garbės legiono ordino dama. 1935-aisiais Colette susituokia trečią kartą – su Maurice‘u Goudeket.
Po Pirmojo pasaulinio karo Colette atsideda literatūrai. 1920-aisiais pasirodo jos geriausiu romanu laikomas „Cheri“. Tuo pat metu ji sukiojasi aplink Jeaną Cocteau (judviejų santykiai aprašyti jų abiejų kūriniuose). Apie 1930-uosius ji jau buvo šlovinama kaip garsiausia Prancūzijos rašytoja moteris.
Antrojo Pasaulinio karo metu ji savo namų palėpėje slapsto žydus.
Metai po Antrojo pasaulinio karo – didžiausi Colette šlovės metai. 1948-1950 išleidžiama 15 tomų jos kūrybos. 1949 metais ji tampa Gonkūrų akademijos prezidente. Paskutinius savo gyvenimo metus artroze serganti Colette praleido vežimėlyje arba lovoje.
Ji buvo pirmoji moteris Prancūzijoje, kuriai surengtos valstybinės laidotuvės (tiesa, katalikų bažnyčiai atsisakė laikyti pamaldas, nes Colette buvo ne kartą išsiskyrusi).
Prieš 77 metus Girokasteryje, Albanijoje gimė turbūt pats garsiausias šiuolaikinis albanų rašytojas, daugkartinis kandidatas į Nobelio premiją Ismaelis Kadare. Baigė Istorijos ir filologijos fakultetą Tiranos universitete, 1956-aisiais gavo mokytojo diplomą. Pradėjo savo literatūrinį kelią kaip poetas. Pirmoji Kadare poezijos knyga „Frymëzimet djaloshare“ (Jaunatviški troškimai), pasirodė 1957-aisiais.
Kadare mokėsi ir Maksimo Gorkio literatūros institute Maskvoje. Ten parašė savo pirmąjį romaną „Quteti pa reklama“ (Miestas be reklamos, 1959) apie albanų jaunuolių nuotykius puritoniškoje Albanijos komunizmo aplinkoje. Romanas buvo tučtuojau uždraustas ir pasirodė tik 1998-aisiais.
Albanijoje, viename beprotiškiausių komunistinių režimų, Kadare gyveno iki pat 1990-ųjų. Dauguma jo kūrinių buvo leidžiami to meto Albanijoje, jis buvo laikomas vienu svarbiausių šalies rašytojų ir dėl to kai kas kaltino jį konformizmu. Tiesa, santykiai su valdžia nebuvo „rožiniai“: dalis Kadare kūrinių buvo uždrausta, kiti nutylėti, kritikuojami, vieną kartą Kadare buvo išsiųstas perauklėti fiziniu darbu (tokia bausmė to meto Albanijoje), tiesa, neilgam. Manoma, kad į rašytoją palankiai žiūrėjo pats Enveras Hoxha (kilęs iš to paties Girokasterio), bet ar tai tiesa – neaišku. Nuo 1970 iki 1982 metų Kadare netgi buvo Albanijos parlamento narys, jam buvo leidžiama keliauti į užsienį.
Kaip prozininkas Kadare tiek Albanijoje, tiek Prancūzijoje ir likusioje Europoje išgarsėja 1963-aisiais, išleidęs romaną „Gjenerali i ushtrisë së vdekur“ (Mirusios armijos generolas) – pasakojimą apie italų kareivius, žuvusius Albanijos okupacijos metu (1939-1943). 1971-aisiais pasirodo vienas geriausių rašytojo romanų – „Kronikë në gur“ (Kronika akmenyje). 1973 metais išeina romanas „Dimri i vjetmisë së madhe“ (Didžiosios vienatvės žiema) – apie Albanijos ir Sovietų sąjungos santykių nutraukimą ir didįjį Enverą Hoxhą. Kadare tikisi, kad šis romanas padės jam išlikti gyvam – naiviai tikisi, kad Hoxha nežudys jį šlovinančio rašytojo. Kadare taip pat pabrėžė, kad savo sukurtam Hoxhai suteikė daugiau žmogiškų bruožų ir polinkį į reformas, tikėdamasis, kad „kopija“ (t.y. personažas) paveiks originalą.
1975-aisiais Kadare ketina spausdinti poemą, šlovinančią Hoxhą, bet trupučiuką nepataiko ir pakritikuoja ne tuos. Kyla baisu skandalas, Kadare ištremiamas į kaimą.
1985-aisiais, Hoxhai mirus ir atėjus į valdžią Ramizui Aliai, Kadare tikisi reformų, bet jos, jo manymu, vyksta per lėtai ir 1990 metais jis pasiprašo politinio prieglobsčio Prancūzijoje. 2005 metais jis buvo apdovanotas pirmąją Man Booker International premija.