Neabejojame, kad šis mūsų viršelis intriguoja. Už jį esame dėkingi Londone gyvenančiam menininkui Linui Justice ir jo šauniai komandai, priėmusiems „370“ iššūkį sukurti mūsų vasario numerio viršelį, kurio tema – šis tas tautiška (skirta Lietuvos valstybės atkūrimo dienai). Nė trupučio nesikišome į kūrybinį procesą ir suteikėme visišką laisvę, tačiau neabejojome, kad rezultatas pranoks lūkesčius. Taip ir nutiko.
Retai suteikiame viršelių autoriams žodžio teisę, bet šį kartą padarėme išimtį ir paprašėme Lino Justice paaiškinti, kokią žinią jis norėjo perduoti tautiečiams tokia senojo lietuvių simbolio interpretacija.
Linas Justice: „Simbolių interpretacijos, evoliucija kviečia permąstyti vertybes, stereotipus.
Nesinorėjo Vasario 16-osios proga kurti tiesiog tautiško viršelio. Norėjau pakviesti diskusijos (ar netgi išprovokuoti ją) apie įsisenėjusias žaizdas Lietuvoje – rasizmą, nacionalizmą, antisemitizmą, dažnai uždengiamą tautiškomis vėliavomis ir patriotizmo šūksniais.
Lietuva turi atsiverti pasauliui, neprarasdama savito veido, bet išmokdama pakantumo, pagarbos. Tai taip pat reiškia rūpinimąsi ne tik savo kiemo reikalais, sugebėjimą suprasti kito skausmą ir rūpesčius. Net ir už tūkstančių kilometrų.
Rūpintojėlio istorija ilga, aplenkianti krikščionybę, dievadirbius ir siekianti šumerų laikus. Vieniems tai – pavargęs dievas, kitiems – pasauliu ir visais jo gyventojais susirūpinęs, visko matęs žmogus. Ir nesvarbu, juodas ar baltas, – visus mus gali jungti tiek džiaugsmai, tiek rūpesčiai.“
Iš tiesų, kur baigiasi patriotizmas ir kur prasideda naci(onali)zmas? Mano giliu įsitikinimu, patriotizmą ir naci(onali)zmą skiria toks pats menkas atstumas kaip meilę nuo neapykantos. Tik vienas žingsnis. Žengei – ir viskas, tu jau kitoje barikadų pusėje. Kitaip tariant, jau ne tėvynę myli, o nekenti tų, kurių nevadini (arba nenori vadinti) savo tėvynainiais.
Taip nekenti, kad spygliuota tvora aptvertum Lietuvos teritoriją, jei tik kas leistų. Ne nuo priešų, o nuo KITOKIŲ. Kitokios odos spalvos, kitokios tautybės, kitokio tikėjimo ar kitokios seksualinės orientacijos.
Tau atrodo, kad esi be galo kietas, kai per nacionalines šventes žygiuoji pagrindine gatve ir skanduoji „Lietuva – lietuviams“ ar rašai šlykštų komentarą po žinia, kad Viktoras Diawara nori parsivežti savo mamą (beje, lietuvę) su tėčiu iš karo lauku virtusio Malio. Ne, tu ne kietas, o kvailas, kompleksuotas, netolerantiškas ir labai ribotas žmogus. Bet užteks apie tave, tu nevertas mūsų dėmesio.
Apie tėvynės meilę, tiesa, kitokią, trumpai užsiminė ir viena mūsų šio numerio herojų Lina Štalytė, kuri visai neblogai įsitaisė Paryžiuje – turi darbą, studijuoja ir netgi rengia savo koncertus.
Mūsų tautiškoji Tautė Bernotaitė (kaip nebūsi tautiška, jei jau vardas toks) parengė puikų straipsniuką, kuriame atskleidė, kaip atgaivinti santykį su kalba, o naujasis bendradarbis lyg Erlend Diagilev, lyg nujausdamas, kas bus mūsų viršelyje, nusprendė panagrinėti praktinį rūpintojėlio įvaizdžio aspektą.
Dar šiame numeryje rasite šviežią interviu su rašytoja Undine Radzevičiūte, kurios nauja knyga „Žuvys ir drakonai“ netrukus pasieks knygynus.
Taip pat turime Godos Dapšytės rekomenduojamų teatro premjerų sąrašą, Mariaus Buroko parengtas knygų recenzijas ir dar šio bei to. Tiesiog skaitykite, o paskaitę nepamirškite atšvęsti Vasario 16-osios. Teeegul meilė Lieeetuvooos deeega mūsų šiiirdyseee!!!
Viršelio autorius, fotografas: Linas Justice
Modelis: Byllas Bixby
Komanda: Tadas Maksimovas, Bartas Pajakas, Tomas Soltonas