Uoj, jau be penkių minučių, tuoj prasidės, greičiau į salę, klest, sėdime. Pirmi kadrai pasirodo iš karto, atpažįstu Leonardą Pobedonoscevą (Tomas), tada staiga atskrieja vaizdas, kaip moteris vonioje naudojasi vibratoriumi. Hm, gal kiek ir per greitai, nors žinau, tai juk erotinė latvių režisieriaus Mario Martinsono drama „Tyli naktis“, taigi nėra netikėta, tik užklumpa dar nespėjus susivokti, kad jau žiūriu filmą. Patogiai įsitaisau laukdama dar daugiau lietuviškosios erotikos ir pamąstau, ar šalia sėdinčiai mamai nebus per daug tokių vaizdelių.
Bet nebuvo. Kad ir kaip keista, netikėtai prieš akis išdygusi vibratoriaus scena buvo erotiškiausia visame filme. Šiuo klausimu galima pasakyti du dalykus – pirma, jei pirmasis lietuviškas erotinis filmas būtų perpildytas stambiaplanėmis vaginomis ir kitomis nuogystėmis, žiūrovai režisierių neabejotinai norėtų matyti vartantis inkvizicijos lauže. Antras dalykas – vizualiai rodant erotinius vaizdus ar ne, Maris Martinsons nueina lengviausiu keliu, norėdamas sukurti pigų efektą nenatūraliu ir neįtikėtinu siužetu, o ne charakterių psichologine plėtote.
Šiaip ar taip, tos erotikos būta, tik ne visai tokios, kokios tikėjosi žiūrovas, susigundęs skambiu žanro apibūdinimu. Viso filmo esmė – keistais seksualiniais ryšiais susaistyta šeimyna, švenčianti šventas Kūčias, kurių metu aikštėn iškyla ilgai dangstytos nešvankios paslaptys. Viskas būtų ne taip blogai, jeigu dramos kūrimo principas nebūtų toks kontraversiškas ir nepiktintų tradicijų puoselėtojų – režisierius ir scenarijaus autorius M. Martinsons kuria įtampą pasirinkdamas būtent krikščioniškos šventės laiką atskleisti šeimos paslaptims. Filme minimos tradicijos, 12 patiekalų, šventiniai burtai, tačiau net tokią ypatingą dieną prie stalo netyla riksmai ir keiksmai. Šis groteskas paveikus, tačiau sukurtas be didesnių pastangų, o tiesiog pasinaudojus patogiu kontrastu. Tokia filmo struktūra kiek primena danų režisieriaus Tomo Vitenbergo dramą „Šventė“ („Festen“, 1998), kur visos šeimos paslaptys taip pat atsiskleidžia šventėje, skirtoje šeimos tėvo 60-jubiliejaus proga. Abiejuose filmuose galima justi peržengiamas etiketo ribas, kurių turėtų būti laikomasi bent jau svarbiomis akimirkomis, tačiau gražų fasadą sudarko atskleistos šlykščios šeimos paslaptys, kontrastuojančios su gražia jaukia aplinka, brangiais valgiais ir puošniais drabužiais.
Pirmoji filmo dalis yra sunkiai virškinamas maistas. Po pirmo pusvalandžio jaučiausi pavargusi kaip po kelių darbo savaičių, kadangi veikėjai be perstojo rėkė ir keikėsi, iš vienos įtampos buvo jokio atsikvėpimo perbėgama į kitą. Tai gan pavojinga, nes, nepaisant to, kad keliomis siužeto linijomis užmezgama daug intrigų, galima išsekti nuo visų „joptvajmat“ ir panašaus kalibro riksmų. Nejučiom prisiminiau, kaip viena pažįstama pastebėjo, kad jei, pavyzdžiui, spektaklyje daug rėkia, reiškia, turbūt nemoka vaidinti. Kita itin kondensuotos įtampos priežastis – paralelus įvykių filmavimas, sukuriant konfliktą tarp dviejų priešingų scenų. Pavyzdžiui, ritminis montažas kaitalioja Tomo žaidimą su vaikais ir vonioje besimasturbuojančios žmonos Anos (akt. Valda Bičkutė) scenas, arba intymų Anos pokalbį su Tomo tėvu Ričardu (akt. Kostas Smoriginas) gretina prie idiliškų vaikų žaidimo akimirkų senelių namuose. Tai irgi pigokas montažo pritaikymas kurti įtampai. Bet viskas kiek nurimsta ties pirmąja (iš dviejų? Trijų?) kulminacija, kai pirmąją paslaptį atskleidė netyčia paleista Anos ir Ričardo romaną atskleidžianti vaizdajuostė.
Prisipažinsiu, filmui einant į pabaigą pradėjau užsiiminėti matematika – bandžiau suskaičiuoti, kiek į šį filmą sukišta seksualinių „sekretų“. Suskaičiavau penkis, gal yra dar keli su klaustuku (pavyzdžiui, taip ir neišaiškėjusi Tomo mamos Nijolės (akt. Dalia Storyk) užuomina a la „aš irgi kai ką papasakosiu“). Taigi kaip vienai šeimai pasirodė gerokai per daug. Įdomu, ar tai ir buvo režisieriaus sumanymas sukurti kondensuotą iš įtampos taško niekaip neišsikapstantį filmą. Atrodo, norėta priblokšti žiūrovą grupinio sekso, homoseksualumo, seksualinių ryšių su marčia kokteiliu viename filme. Be to, per tokį trumpą laiką buvo fiziškai neįmanoma pakankamai išplėtoti nė vienos iš istorijų psichologinio vyksmo, todėl jis fragmentiškas ir besimėtantis nuo vieno siužeto prie kito. Nors psichologizmas filmo pradžioje tam tikra prasme atsiskleidė ženklais, bylojančiais, kad vakaras pasibaigs nelaime. Pavyzdžiui, kaip Ana pamiršta užsukti čiaupą prieš išvažiuodama pas senelius, arba kaip pamirštas pagaminti Ričardo pirktas karpis skambant grėsmingai melodijai bejėgiškai žiopčioja kriauklėje.
Kažkodėl savaime norisi simpatizuoti tylesniems vaidmenims, kurie prie konfliktinio švenčių stalo veikia kaip slopintojai, sugeriantys pakrikusių veikėjų keliamą chaosą. Tai Tomo tėvų pažįstama Elvyra (akt. Viktorija Kuodytė) ir Tomo draugas Karolis (akt. Gytis Ivanauskas), daugiausia tylintys, nesidarkantys ir smalsiai stebintys vyksmą. Tačiau jie vaidina ne ką menkesnį vaidmenį, kadangi padeda atskleisti dar kelias šeimos paslaptis, taigi nė vienam personažui prie Kūčių stalo netrūksta išpkrypėliškumo.
Viena filmo scena pasirodė itin komiška. Ana, pabėgusi iš uošvės namų po vaizdajuostės nuotykio, atlekia į vieną Vilniaus barą pas meilužį (akt. Vytautas Rumšas jaunesnysis), štai prireikė staiga pasimylėti. Kai tas bando ją atstumti, išsitraukia veidrodžio šukę ir grasina nusižudyti, jei tas priešais ją dabar nepasimasturbuos. Kyla klausimas, koks vyras paklusniai vykdytų paliepimą, kai galima tiesiog atimti tą šukę iš rankų? Juk čia ne koks pistoletas, o kol iš venų ištekėtų kraujas, būtų spėjusios jau keturis kartus atvažiuoti greitosios pagalbos mašinos. Na, bet gal šitą sceną galėtų pateisinti meilužį apėmęs šokas.
Dar vienas keistas motyvas – istorija apie iš spermos ateitį buriančią moterį, vėliau Tomo ir Karolio išbandyta praktikoje. Daugumai žiūrovų tai gali pasirodyti kaip vulgari detalė, bet filmo siužeto kontekste ji per daug neišsiskiria kaip noras priblokšti, o tiesiog papildo jau ir taip nenormalumu ir persistengimu dvelkiantį filmą.
Gerai apsvarsčius, beveik visos šios seksualinės peripetijos įmanomos, galimos, ir net gan dažnai naudojamos europietiško kino tradicijoje, o tarkime, prancūziškame kine – net įprastos. Pavyzdžiui, Christophe Honore viename filme nesunkiai derina grupinį seksą su homoseksualiais ryšiais („Meilės dainos“, 2007), atskleidžia seksualinius sūnaus ir mamos santykius („Mano motina“, 2004), o Michael Haneke savo „Pianistę“ (2001) paverčia keista seksualine maniake. Lietuviškame kine tai dar naujovė, nors erotikos žiupsnius jau buvo galima pastebėti Algimanto Puipos „Nuodėmės užkalbėjime“, Emilio Vėlyvio „Zero“ ar Kristinos Buožytės filme „Aurora“. Ką gi, atrodo labiau norisi verkti, nei džiaugtis, kad pastaruoju metu lietuviško kino padangėje praminami takai ne tik veiksmo filmams ar dramoms, bet ir erotikai.
Rašė: Rūta Jakutytė