Rašė: Gintautas Pleikys
2012 metais kovo mėnesį Šiaulių dramos teatre įvykusi premjera „Inertiškos dujos“ pagal amerikiečių dramaturgo Adamo Rappo to paties pavadinimo pjesę užduoda mįslę. Bandant ją išgvildenti nemenkai supurto egzistencinis nerimas, taip pat ir baimė, kad šiame mechanizuotame pasaulyje gali tapti vienu iš daugelio. Robotu. Tai jau trečiasis jauno režisierius Tomo Jašinsko darbas statytas Lietuvos valstybiniuose teatruose. Šį produktą būtų galima įvardinti kaip veikėjų buityje vykstančią įvairiaspalvę ir muzikalią fiestą.
Spektaklyje pasakojama istorija apie keturis jaunus iširusios roko grupės narius infantiliai beklaidžiojančius savo kūrybinio gyvenimo labirintuose. Veiksmas vyksta bute/studijoje, kuri pergrūsta įvairiu buitiniu šlamštu. Šiame sustingusiame pasaulyje vyksta personažų vidinės klajonės. Ištrūkti iš šio sąstingio herojams padeda spalvotosios tabletės, kurios atveria seniai jaustų būsenų duris. Spektaklio tekstas – fragmentiškas, komplikuotas, kartais komiškas ir tampantis vis nauju aktorinio etiudo startu. Iš esmės, tai darbas apie dvasinę stagnaciją, kuriai ypatingą pajautą turi kuriantis žmogus. Kaip iš jos ištrūkti vienareikšmiško atsakymo nėra.
Spektaklio pradžia intriguoja. Erdvėje bešliaužiojantis ir nuobodžiaujantis „Macdonalds“ klounas (akt. Mindaugas Jurevičius) stipriai kursto smalsumą. Tolėliau prie sofos prilipę veikėjai Steiplyz (akt. Aurimas Pintulis) ir Čeisas (akt. Aidas Matutis) net neliečia sąlyginos spektaklio žemės. Spektaklio pradžia žymima pirmaisiais šiauliečių grupės „Colours of bubble“ dainos muzikiniais akordais. Komplikuotos A. Rappo pjesės stuburo išlaikymas iš jaunų aktorių pareikalauja nemenkų pastangų. Čia negalima apsiriboti vien bendrinėmis būsenomis, kadangi spektaklio dramaturgija veda egzistencializmo link. Kartais tikėjimas sukrypsta žvelgiant į jaunus aktorių veidus ir statant juos į prieštaravimo poziciją. Jaunystė versus egzistencija. A. Matučio kuriamas personažas tarsi pririštas prie įstrižai įsmigusios sofutės. Ji įstatyta į grindyse atsivėrusią smegduobę. Beveik viso spektaklio metu personažas išlaikomas gana statiškoje būsenoje, tačiau tai nesumažina jo aktorinio „pilnakraujiškumo“. Jo vaidmens dramaturgijos sudėtingumas – statika. Tai slidu, nes A.Matutis visą spektaklį gali laviruoti tik viena spalva, tačiau taip nenutinka. Mizansceniškai pririštas jis išlaiko vidinę ekspresiją. Šį kartą puikius aktorinius duomenis demonstruoja ir aktorius Aurimas Pintulis. Jis organiškas ir gebantis skleistis sukurtoje erdvėje. Tai lyg guminis kamuoliukas ping pongo principu mėtomas neįprastoje, daugiasluoksnėje/ daugiaprasmėje erdvėje. Galima išskirti, kad aktorius gerai disponuoja pasirinktomis išraiškos priemonėmis. Jo kuriamas personažas vienu metu gali būti ir komiškas, ir labai dramatiškas. Scenoje pasirodžius aktoriaus Daliaus Jančiausko kuriamam kaimynui G(r)ėjui veiksmas įgauna naują pagreitį. Šis Šiaulių dramos teatro senbuvis jau ne kartą yra įrodęs, kad gali įkūnyti skirtingus tipažus. Šį kartą vėl neprašauna pro šalį, jis itin plastiškas ir įvairus. Nors ir turėdamas mažiau eterio laiko puikiai laviruoja spektaklio kūrėjų užduotuose komitragedijos rėmuose. Kartas nuo karto pasirodantys Linčas (akt. Rolandas Dovydaitis) ir klounas (akt. Mindaugas Jurevičius) ganėtinai schematiški ir labiau pasitarnauja padėdami vystyti spektaklio siužetą. Tai prarastos kartos savidestrukciškai vegetuojantys atstovai. Juos apibūdina pats tekstas „…man prisisapnavo, kad esu robotas, aš verkiau, bet ašarų nebuvo, kiaušinių aš taip pat neturėjau“ išryškindamas kūniškus ir jau sugriuvusius, nepilnai funkcionuojančius pavidalus. Argi ne dėl žmogiškumo likučių inertiškai blaškosi šiuolaikiniai yrančios roko grupės nariai? Juos kankina baimė tapti tais, kurie nebejaučia ir guli buitinių atliekų sąšlavyne, esančiame po jų studijos/buto grindimis.
Spektaklyje viskas dėliojama į reikiamas vietas. Tai gyvas, sumaniai keičiantis tempą, aktualus, kartais itin smagus, o kartais perdėtai, tačiau taikliai utriruotas darbas. Jaučiamas tikslus režisieriaus braižas bei siunčiama žinutė adresantui. Tai tarsi iš mažų performansų konstruojamas produktas. Šį kūrybos bruožą galima įvardinti kaip režisieriaus kūrybos konceptą.
Spektaklio scenografiją kūrė dailininkas Artūras Šimonis. Tai jau antras T. Jašinsko ir A. Šimonio kūrybinis produktas. Šį kartą dailininko sukurta gigantiška konstrukcija, įlūžusiomis grindimis simbolizuoja lūžį personažų gyvenimuose bei kūryboje. Scenoje daiktų regis perdėtai daug. Tai kuria beprasmišką stagnaciją, kuri stumia personažus į stokos būseną. Išėjimas į užkulisius lyg rankovės arba movos į lėktuvo vidų. Tai durys tarsi į kitą pasaulį, su kuriuo vis mažiau kontakto turi Steiplyz‘as ir Čeisas. Duris scenografijoje galime įvardinti kaip vertės objektą, kuris turi komunikacijos reikšmę. Pro akis regis negali nepraslysti ir įvairiaspalvės tabletės, kurias skaniai vartoja visi personažai. Tai inertiškos kelionės „iki pabaigos“ palydovai. Taikliai parinkti muzikiniai motyvai darniai įsilieja į bendrą spektaklio audinį. Be abejonės, džiugu, kad nepasiduota pagundai atgroti viso roko grupės „Colours of bubble“ repertuaro. Muzika tik pagyvina kuriamą spektaklio paveikslą. Ji išryškina svarbiausias detales, pabrėžia kulminaciją, kurios momentas žymimas kaip ilgas minorinis lūžis. Čia Steiplyz‘as (akt. A. Pintulis) saujomis grūda prieš tai griežtai dozuotas, spalvotąsias „drauges“, o Linčas (akt. R. Dovydaitis) į lavonmaišį jau supa savo lėlę. Taiklu ir tikra. Netrukus mėlyno celofano maišuose atguls ir visi likę inertiškieji bendrakeleiviai… Vaizdo projekcijos ekrane retkarčiais šmėžuojantis mažas berniukas tarsi iliustruoja scenoje vykstantį veiksmą. Tai – scenovaizdžio geografija arba dar vienas ženklas, kuris taikliai įsilieja į vientisą spektaklio reikšmės mikrouniversumą.
Spektaklį vainikuoja energinga daina, kuri norisi, kad tęstųsi. Taip ir nesulaukėme geltonų tulpių, kurios vis minimos ir stipriai trokštamos spektaklio veikėjų, nors ir plastikinės… Gal būt kitą kartą, kitoje vietoje, inertiškai leidžiantis į kitą ekstazės kupiną kelionę..