a) klausytis
b) laukti, kol užtilsi
c) skonėtis ir gauti vitaminų
Turbūt esate pastebėję, kad juo žmogus daugiau žino, tuo suprantamiau ir pagauliau kalba? Pataisyčiau: juo žmogus daugiau žino, juo labiau jam rūpi pašnekovas. Todėl jis kalba atsižvelgdamas į kitą – dialogo dalyvį, publiką. Taigi pabrėžti čia reikia pastangą. Galima net tarti, kad kartu su žiniomis žmogui natūraliai prasikala pedagogo atauga. Aišku, tų ataugų būna visokių rūšių – nemaloniai didaktinių, močiutiškai rūpestingų, tėviškai visažiniškų (tu tėvo paklausk, tau tėvas visada ką nors atsakys).
Bet čia kalbu apie tokius atvejus, kai asmenybė išties savo galvoje neblogai susitvarkiusi sistemą, kuri paremta įvairių sričių išmanymu, žmonių pažinimu ir pasaulio procesų pajauta. Tokia asmenybė mielai pasidalys žinių pyragu, o ne didžiuosis rodydama į vitriną – o, kiek daug žinių aš prisikepiau. Tokių žmonių galvose gana skaidru ir ramu. Net jei jie kasdien nori sužinoti dar po milijardą dalykų, net jei jų intelektinėje orkaitėje visąlaik kas nors pašauta, vaišės, kurios patiekiamos jų proto šventėje aplankiusiems svečiams, būna apetitiškos. Na, bent jau įkandamos!
Šis „370“ numeris – kovo mėnesio. Pavasaris. O kaip ten už lango? Gamta daro, ką nori. Bet žmogus turi gabumą pasirinkti, jame bus daugiau kultūros ar daugiau gamtos. Jei daugiau kultūros, vadinasi, jis geba prisiimti atsakomybę. Už energiją, kurią atsineša. Už viešą pranešimą. Tai kodėl kai kurie oratoriai šneka taip klampiai? Arba taip nuobodžiai, tarsi drybsotų nutrintoje neoriginalių minčių, nublukusio gobeleno sofoj. Arba būtinai nori vienu įkvėpimu išdainuoti visų jam žinomų tarptautinių žodžių, specializuotų terminų ir keliasluoksnių koncepcijų popuri.
Sakau atvirai – nepyksiu, jei jūs, pateikdami viešąją kalbą (pristatymą, sveikinimą, pranešimą, kad ir ką), persistengsite kurdami retorinį desertą, bet labai pristigsiu ūpo, jei matysiu, kad nepagalvojote apie klausytojus. Jau tiek to, neprašau, kad mums kalbantis asmeniškai atkreiptumėte akį, ar jus suprantu, ar man įdomu, ar neužsiminiau ką tik, kad vėluoju, bet kai viešojoje erdvėje tenka sutikti kalbėtojų, kurie, kaip sako aštrūs, bet taiklūs, masturbuojasi, tai pabaigos aš paprastai nelaukiu.
Nesupraskite klaidingai, man žiauriai patinka, kai žmogus kalbėdamas mėgaujasi, žaižaruoja! Bet tai turi būti paveiku. „Nesakyk kalbos, surenk pasirodymą!“, – prisako bendrovės „Saatchi&Saatchi“ piko laikų kūrybos direktorius Paulas Ardenas. Bet mėgautis reikia procesu, kalbos sukelta chemine reakcija ore, o ne savo žiniomis retrospektyviai. Net ir savimi mėgautis galima. Bet dažniausiai tokius individus maitina atgalinis ryšys, todėl jie ir taip pasistengs dėl efekto (paviršinio ir ne tik) arba turės įgimtą charizmą. Arba – nuoširdaus pedagogo ataugą.
Kvintilianas mums iš toli atliepia: „Tobulas mokytojas privalo mokėti protingai išdėstyti taisykles ir visada derintis prie mokinio jėgų, kaip greitai vaikščiojantis žmogus eidamas kartu su mažyliu paduoda jam ranką ir sumažina savo žingsnį.“ Aišku, ne visur čia jau būtina tąsytis mokytojo portfelį, nes ne visur ir mokinių knibžda. Bet prisiimti atsakomybę už komunikacijos aktą, kuriame dalyvauji, tikrai galima pasistengti. Svarbu ne tai, koks geras esi, o koks geras nori būti. Čia vėl P.Ardenas.
Kodėl niekada neišmuša mažaraščio raudonis ar nepristinga jėgų klausantis Slavojaus Žižeko, Leonido Donskio, Naglio Kardelio viešų kalbų, Žygimanto Mesijaus Kudirkos slemo? Gali skirtis mūsų pavyzdžiai, bet jūs tikrai žinote tokių kalbėtojų, kurie nėra jokie cirkininkai, bet jų klausytis įdomu. Arba jie gimė ant statinės, arba jie sten-gia-si ir atsižvelgia į publiką. Juk žinių jie turi tiek, kad galėtum Baltijos kelią tiesti, bet pasako taip, kad ir tu tą akimirką žinotum viską, ko pakanka aptariamai temai. Ir surengia nors mažą pasirodymą. Nes juk jie ir yra scenoje.
Lipkim į pavasario sceną įdomūs.