Po sėkmingai prigijusios Šv. Valentino dienos antra pelningiausia diena gėlių pardavėjams vis dar išlieka kovo 8-oji – vadinamoji „Moters diena“. Na, žinoma ne taip, kaip slaviškose posovietinio bloko šalyse, kur iš lentynų masiškai dingsta tortai ir pigūs kvepalai, o gatvėmis keliaujančios moterys vos geba apglėbti joms įteiktų (nuoširdžiai ar ne – ne taip svarbu) gėlių pluoštus, bet vis dėlto. Tačiau, be sovietinio „moters pagerbimo“ paveldo, ši diena labiausiai asocijuojama su feminizmo judėjimu. Dar XX a. pradžioje kovo 8-oji – Tarptautinė moters diena – tapo kovotojų už lygias moterų teises diena.
Pats terminas feminizmas aprėpia plačią teorijų ir judėjimų įvairovę. Viena vertus, feminizmas siekia apibrėžti moteriškumą ir moters vaidmenį visuomenėje, kita vertus, kovoja už lygias politines, ekonomines bei socialines teises. Mąstant apie feminizmo ištakas, verta prisiminti Virginios Woolf esė „Savas kambarys“ (1929 m.), kurio herojė rinkdama medžiagą tema „Moterys ir literatūra“ baisiausiai nustemba atradusi, kad viskas, kas parašyta apie moteris, parašyta vyrų. Ne vienai tokį atradimą atlikusiai damai užvirtų kraujas. Nuo kai kurių vyrijos atstovų pareiškimų ar iškalbios, socialinės lyčių nelygybės nepajėgiančios nuslėpti statistikos lentelių kraujas užverda ir šiandien. Nuo feministinio judėjimo pradžios jau praėjo daugiau nei šimtmetis, ir, patyręs ne vieną transformaciją, šis judėjimas gali būti įvardijamas kaip vienas reikšmingiausių pastarųjų poros amžių reiškinių. Nors dabar apie moteris daugiausia kalba pačios moterys (tiesa, dažnai besiginčydamos dėl to, kaip pačias save apibrėžti), esminės feminizmo keliamos lygiateisiškumo problemos vis dar aktualios ir šiandien.
Šiųmetėje Knygų mugėje taip pat buvo skirta dėmesio moterims – surengta diskusija „Moterų dalyvavimas viešajame diskurse. Moterų literatūra“. Joje literatūrologė, mokslų daktarė Solveiga Daugirdaitė pareiškė, kad „Lietuvoje feminizmo nebuvo“. Šis teiginys paskatino pasitelkus populiariąją interneto paieškos sistemą atlikti nedidelį tyrimą, mėginant suprasti, ar tai tiesa. Sistema netruko nukreipti į youtubinę feministinę laidą „Žibutė“ (būtent žibučių, jei pasisekdavo, kovą reikėdavo dovanoti mamoms tarybinėje vaikystėje).
Pirmoji „Žibutės“ laida (šiuo metu publikuoti 4 siužetai), švelniai tariant, nustebino. Laidos kūrėjos siūlo ją vertinti kaip „tam tikrą Lietuvos feminizmo veidrodį“. Ir čia iškilo klausimas: ar veidrodis kreivas, ar tiesiog vaizdelis ne koks?
Komunalinėje virtuvėje feminizmo klausimais diskutuoja gana žinomos ir gerbtinos feministės Margarita Jankauskaitė, Nida Vasiliauskaitė, Laima Kreivytė, taip pat Fiokla Kiurė, Lina Žigelytė bei (vienintelis kompanijos feministas) Augustas Čičelis. Laidoje pateikiamas itin eklektiškas šio pasisėdėjimo montažas, vis papildomas pamokėlėmis, kaip pasigaminti makrofleksinių liemenėlių Kalėdoms dovanų (kuo šie itin keisti objektai siejasi su feminizmu – atspėti sunku).
Gražu, žinoma, kad feministinė laida nepamiršta nors ir labai gležno, bet vis dėlto šalies feminizmo paveldo ir pasivadino taip pat, kaip XX a. pradžioje „Lietuvos ūkininko“ leistas priedas „moterų reikalams“. Tačiau stipresnės koncepcijos „Žibutei“ aiškiai trūksta. Iš konteksto ištraukti pasakojimai apie „vaikystės traumas“, kai sovietinių fotoateljė fotografai versdavo mergaites fotografuotis su lėlėmis ir neleisdavo paimti triušių ar telefonų, kiek neadekvatūs. Taip, per tokius ir panašius pavyzdžius, galima tyrinėti patriarchalinės visuomenės stereotipinių vaidmenų formavimąsi, bet ar iš tiesų tokius epizodus galima prilyginti traumoms? Ar tikrai blogai mergaitei būti mergaitiškai ir nesiekti būti berniuku? Ar tada iš jos neišaugs feministė? Ar noras būti moteriškai savaime prieštarauja feminizmo esmei? Nejau vienintelis kelias moterų emancipacijai – tapsmas vyru? Kai laidoje pateikiamos tik pokalbio nuotrupos, kyla ir daugiau panašių klausimų. O nesusidūrusiems su feminizmu gali susidaryti gana iškreiptas vaizdas. Puikus pavyzdys – antrąją „Žibutės“ laidą vainikuojantis ir jau internete spėjęs plačiai paplisti linkėjimas „nesiskust plaukų“. Net tikint, kad dviejų plaukuotas pažastis demonstruojančių merginų nuotrauka internete pasirodė kaip neonacių kerštas („Žibutė“, Nr. 3), išpopuliarėjo ji tikrai ne dėl politinių priežasčių. Memu tapęs kadras iš laidos, deja, kuriam laikui gali tapti tiesiogine asociacija su lietuviškuoju feminizmu.
Kritikuoti feminizmą keblu ir net šiek kiek pavojinga. Visų pirma todėl, kad bet kokia kritika vis dar grasina diskredituoti iš esmės sveikintiną moterų emancipacijos ir kovos už lygias teisias judėjimą. Kita vertus, tenka pripažinti, kad visuomeniniame vakuume veikiantis lietuviškasis feminizmas (nes vis dėlto norėtųsi manyti, kad jis yra) rinkdamasis ne pačias adekvačiausias priemones, regis, yra linkęs diskredituoti pats save.
Sako, neverta pykti ant veidrodžio, jei snukis kreivas. Bet gal šį kartą kreivas vis dėlto veidrodis?