Kas nutiko dabartinės „tiems, kam per dvidešimt ir arčiau trisdešimt“ kartos santykiams su žodžiu (ir viskuo, kas su juo ateina) dvasingumas? Kažkodėl labai padaugėjo žmonių, kurie, pridėję būdvardį dvasingas (prie bet ko – eilėraščio, žmogaus, pokalbio, sijono), negali atsieti ir sarkazmo šio žodžio atžvilgiu.
Ir jei jau tie žmonės – pavadinkim juos mokslinės tikrovės atstovais – sakys apie ką nors dvasingas, tai tik tokiu tonu, tarsi tai būtų didelis riebus bei, suprask, ir tau bendramintiškas mirktelėjimas, šilanskiškai prikandus liežuvį, sakant: „Juk žinai, jautri tema, aptariama jautriai, – nestilinga, neskanu. Šalta prieiga – kitas reikalas! Skroskim protu.“ Na, jų prieiga būna arba šalta, arba sarkastiška, kartais tik ironiška, dažnai iš tiesų taikli ir juokinga, bet jokiu būdu ne dvasinga. Įdomiausia, kad tie mokslinės tikrovės atstovai tikrai žavingi, tikrai įžvalgūs, tikrai apsiskaitę, tikrai traukiantys protą. Tik kad šiek tiek verčiantys priverti vartelius vartužėlius, kurie veda prie širdies širdutėlaitės kamarėlių… (Mokslinės tikrovės atstovai nemėgsta daugtaškių ir deminutyvų.)
Sarkastų vakarėlis
Kad geriau pažintume šią rūšį, įsivaizduokime ją šventinėje situ
acijoje. Sakykime, dvasingumo kandžiotojai švenčia Naujuosius metus. Sarkastų vakarėlio erdvė turėtų būti banali, pažymėta kuo daugiau klišių. Tarkim, Santuokų rūmai Vilniuje. Ten sarkastai galėtų šaipytis iš santykių, iš bet kokios saldžios porų kalbinės atributikos, apsirengti vestuviniais drabužiais ir žaisti „Atspėk, koks personažas“, klijuodamiesi ant kaktų užrašus mažulis, pupulis, budulis, limuzinas, puoštas dvylika balandžių, sėkmyte lakstančių, paleisti puokštę į tą, kas po sarkazmo pridės smailą, ir galiausiai dvyliktą valandą parkastai, susikišę rankas į kišenes, galėtų ant laiptų šaipytis iš fejerverkų ir dvasingų pasižadėjimų kitiems metams.
Kas nors paminės, kad netoli yra M.K.Čiurlionio gatvė. Tada viskas prasidės iš tikro, sarkastų valpurgija. Nes koks sarkastas be žinių ir nuomonės?! Ypač nuomonės apie tai, prie ko lipdoma genijaus etiketė. (Dažnu atveju ir pats sarkastas turi genijaus užuomazgų. Sakau be sarkazmo.) Genialumas, gabumai, protas ir pasiekimai generuoja ir garantuoja tyrą sarkastų diskusiją. Bent jau labiau nei poezija, meilė, radikulitas ar psichologija.
Našlaitėlis
Šuolis į XVI–XVII a. sandūrą. Europoje įsisiūbuoja kitas didelis vakarėlis – Renesansas. Vakarėlyje, kaip dažnai būna, įvyksta rimtų ginčų – religinių, ekonominių, kultūrinių. Vyksta virsmai. Žmonės užsimano keliauti, atrasti naujų žemių, turtų, auginti mokslą. Žodžiu, suveši SMALSUMAS. Vieną lietuvį tokia smalsumo šventė privedė iki negalavimo. Bet jo gydymosi būdas mums padovanojo (pūskit trimitus, laužkit šakočius) pirmąjį bestselerį Europoje.
Tai buvo Mikalojus Kristupas Radvila-Našlaitėlis. Garsiosios Radvilų giminės atstovas. Kaip dauguma didikų sūnų, jis turėjo galimybę studijuoti Vakarų Europos universitetuose, keliauti, pažinti kultūrų. O Paryžiaus kultūra, prisotinta linksmybių ir moterų – žinia, daug ir įvairių moterų, – jį, spėjama, ir susargdino. Bet užtat! Tikėdamasis išgyti Našlaitėlis davė žodį aplankyti Viešpaties kapą Jeruzalėje. Taip jis ir padarė bei tapo daug kuo pirmuoju – pirmuoju Lietuvos piligrimu, pirmuoju pamačiusiu piramides ir jas aprašiusiu lietuviu, vienu pirmųjų mūsiškių kultūros tyrinėtojų. Ir, sakyčiau, pirmuoju mokslinės tikrovės atstovų lyderiu.
Našlaitėlio knyga „Kelionė į Jeruzalę“ – dienoraščio tipo memuarai – pirmąkart pasirodė 1601 m. Knyga kartais pavadinama bestseleriu, nes, Našlaitėliui grįžus į Lietuvą, pradėjo rastis daug jo rankraščio perrašymų. Išleidus rankraštį kaip knygą, veikalas keletą kartų buvo kartojamas lenkų, lotynų, vokiečių, fragmentai – prancūzų ir vėliau netgi rusų kalbomis! T. y. bet kokio tikėjimo skaitytojams kataliko (beje, į katalikybę Našlaitėlis atsivertė ankstesnėse kelionėse po Europą) knyga buvo įdomi. Kitų asmenų kelionių užrašų tuo metu jau buvo pasirodę, bet Našlaitėlio knyga buvo unikali: originali, aprašanti viską per patirties perspektyvą, nearianti kitų keliautojų išartų dirvų, kvestionuojanti net kai kuriuos Biblijos teiginius, nepatikliai žiūrinti į bet kokius ligtolinius faktus.
Dvasingumo mumija
Artėdami prie reikalo, dėkime ant stalo vieną įvykį, aprašomą „Kelionėje į Jeruzalę“. Tai knygos kulminacija. Keliaudamas iš Egipto Našlaitėlis į laivą įsikrovė ir dvi mumijas – moksliniais tikslais, jo žodžiais. Jis nusprendė netikėti prietarais, kad mumijų pergabenti iš anų kraštų negalima ir kad laivai, kurie bando tai padaryti, nuskęsta. Na ir ką, audros – check – yra. Be to, kelionei įpusėjus, laive kartu keliaujančiam lenkų kunigui pradėjo vaidentis du vaiduokliai. Mistika – irgi check. Našlaitėlis, būdamas mokslinės tikrovės atstovas, iš pradžių, aišku, neleido sau sieti šių įvykių su savo lobių skrynia. Galiausiai vis dėlto jis pasakė laivo kapitonui apie mumijas (prieš tai buvo sugudravęs, slėpė, kas jo gabenamose dėžėse). Ir mumijos lėkė per bortą! Ir ką – audros laivo nebekamavo, pikti vaiduokliai išnyko. O jei dar grietinėlės – lenkų kunigą po šių įvykių vizijoje aplankė Mergelė Marija.
Našlaitėlio komentaras apie visa tai: „Ne dėl to aš čia tuos įvykius prisiminiau, lyg norėčiau įrodyti, kad iš tikrųjų dėl mumijų, kaip daugelis mano, laivai sudūžta, bet tik kad papasakočiau, jog tą kartą mums plaukiant tas taip įvyko.“ Toks tonas būdingas visai knygai: nors nestokojama puikaus stiliaus, bet kuo įmanoma neutraliau, nešališkiau, neekstaziškiau. Atrodytų, kad tai atsargios sąmonės žmogus, kuris buvo paties Stebuklo, kurį liudijo, prigrasintas. Prigrasintas nepasakoti apie tai, ką matė, nes tai skirta tik jam. Bet Našlaitėlis būdamas toks, koks yra (itin atsidavęs kitų apšvietai, vidinei prievolei parvežti žinių į savo kraštą), vis dėlto negalėjo nepaminėti to, ką liudijo. Todėl apie Stebuklą jis kalba gana prislopintai, vėsiai dėliodamas faktų eigą, palikdamas skaitytojui erdvės pamąstyti į bet kurią pusę.
Apie tikslą – šaltai
Našlaitėlis keliavo po Palestiną, Siriją, Egiptą, Kretą, Kiprą. Įdomu ir tai, kad Jeruzalėje, kuri šiaip jau buvo jo kelionės tikslas, jis buvo tik dvi savaites, o Egipte – net du mėnesius. Mokslininkė Imelda Vedrickaitė tekste „Piligrimas. Keliaujantis riteris. Keliautojo provaizdis Radvilos-Našlaitėlio „Kelionėje į Jeruzalę“ ir atkreipia dėmesį į tai, kad „pasakojimo emocinė įtampa kulminaciją pasiekia tik vėlesniuose kelionės po Egiptą epizoduose, beje, kaip pastebėjo Jūratė Kiaupienė, apimančiuose ir gerokai ilgesnes laiko sekvencijas (audra atviroje jūroje, slapta gabenamų mumijų prakeiksmas bei Mergelės Marijos pasirodymas išsigelbėjimo epizode). Našlaitėlis apie svarbiausią kelionės įvykį pasakoja santūriai.“ Našlaitėlis, vykęs juk lankyti Viešpaties kapo, tarsi kokio periskopo akimi aprašo pasiektą kelionės tikslą. Ne mažiau pagarbiai ar detaliai, nei aprašė kitas vietas, bet ir tikrai ne daugiau. Našlaitėlis nedaro jokios pauzės, kad reflektuotų, kad pakomentuotų, kaip jį paveikė Kristaus kankinimo, mirties, prisikėlimo vietos, kokia JAM buvo Šventoji žemė. Jokių dvasingų paslydimų. Ir, keisčiausia, kad man, skaitančiai jo knygą po keturių amžių, labai patiko tokia jo pozicija! Aš dėkinga Našlaitėliui, kad jis man per visą knygą neprimetė jokių dvasinių patarimų, nesiūlė dvasingumo saldainių ar kepsnių, kad jis buvo santūraus žodžio mėgėjas visose akivaizdžiai karštose situacijose, kad jis už kiekvieno suspausto sakinio man paliko lankas vietos mano pačios mintims. Būtent toks mokslinės tikrovės atstovo kalbėjimas man buvo artimas, priimtinas.
Nes aš ir pati kratausi sąvokos dvasingas. Pati ją vartoju tik primetusi daug ironijos gvazdikėlių. Stengiuosi tik sau pasilikti viską, kas man pasirodo, kad gali neatitikti „verifikacijos“ ar nepratilpti pro viešo aštriapročių sietą. Bijau gatvėje pamatyti švytinčią Birutę Mar, savisaugos sumetimais vadinu ją Nušvitusiąja, purtausi dainuojamosios poezijos žanro (ten – tiesiog dvasingumo slėnis!), dievinu amžinatilsį Gendručio Morkūno kandų stilių jo pirmojoje knygoje, bet nesiryžau pirkti antrosios, kurioje rašoma apie jį jau ligoninėje, stebintį sergančių žmonių negandų pobūdį, taigi – ir liūdną, ir jautrų. Tik nelabai žinau, kodėl ir ką visa tai rodo.
Galvą guldau, kad visi mokslinės tikrovės atstovai šiaip jau daugiau mažiau yra dvasingi savo toj apdangstytoj širdy. Bet kodėl tiek atsargumo tų, kurie nedangsto, atžvilgiu? Na, taip, kai kurie dvasingistai tikrai perspaudžia, jie dažnai nuobodoki, naujienos tonu pristato seniai visiems žinomus dalykus, kartais jiems iš burnos lyja irisais, jie kiekvieną daiktą kely apkabintų. Bet kodėl ir tarpinės versijos sulaukia „gal geriau ne“ reakcijos iš mokslinės tikrovės atstovų? Kodėl dvasingi žodžiai – širdis, siela, meilė, tikėjimas, įvairūs mažybiniai žodelyčiai – pasilieka arba religijos kontekstuose, arba nurašomi pigiai ezoterikai, arba rezervuojami supermamoms? Na, arba išsiliūdi dainuojamojoje poezijoje.
Kur laikyti safyrus
Reiktų susėsti su Našlaitėliu ir keletu savo kartos atstovų, kad pasikalbėtume apie tai, kur, jų manymu, vis dėlto dera laikyti dvasingumo safyrus bei rubinus. Nes juk jokiu būdu nė vienas šios kartos atstovų, kurie kartais tokie griežti, apdairūs ir įrodymiški diskusijose, prašantys apeiti asmeninius, nepamatuojamus argumentus, kartu ir žodžius, nelaikytinas nejautriu, netikinčiu švytėjimo apraiškom, viršprotiniais reikalais ar kita Meile. Jie kaip tik dažniausiai yra labai simpatiškos širdies ir pavyzdinės moralės žmonės. Bet jų paklausčiau, kodėl tie nemėgstami dvasingi žodžiai ar jų kombinacijos negali gerai jaustis ir kalboje? Gal tai susiję su kur nors įrašytu tikėjimu magine žodžio galia? Ar nenorime išsiurbti viso tų žodžių turinio, kuris dar potencialiai galbūt veiklus?