Manote, močiutės tik pasakas sekti moka? Tikrai ne. Mados naujokė dizainerė Agnė Rinkevičiūtė laužo įkyrėjusius mados pasaulio stereotipus ir jau netrukus pristatys bendrą kolekciją, sukurtą kartu su savo močiute – patyrusia juvelyre, turinčia karalienės charakterį, – Regina Rinkevičiene. O mes pristatome interviu su pačia Agne. Apie jos kritišką požiūrį į mados pasaulį, pirmuosius žingsnius link jo ir podiumų, aštrių mados kolekcijų gimimus bei gyvenimus ir sąrašą dalykų, kurie Agnę tiesiog veža…
– Agne, kas tave labiausiai nervina mados pasaulyje?
– Mados pragmatiškumas, tikslas parduoti, iš to atsirandantis nežmoniškas tempas, brukamų tendencijų nepastovumas. Kaip dizaineris turi apriboti savo polėkį, stengtis į kūrybą žiūrėti praktiškai, amžinai skubi, nespėji iki galo išjausti, išnešioti savo idėjų, o jas jau reikia pateikti ant podiumo, nes galvoj būdamos dar ims ir pasens.
Kaip mados mėgėjas, nespėji atsidžiaugti vienomis mados naujienomis, o jas jau išstumia kitos. Norisi apsirengti ir taip, ir anaip, o, žiūrėk, nespėjai. Aš kartais jaučiuosi kaip vaikas didžiulėje saldainių dėžėje: akys viską nori suvalgyti, bet žinai, kad fiziškai nesugebėsi. Tai erzina, primena įtampą keliančias lenktynes. Norint eiti koja kojon su naujausiomis tendencijomis, tektų tam paaukoti beveik visą savo laiką. Niekam nesiūlau to daryti. Na, bet tai neišvengiama, nes mada yra verslas. Taip ir norisi visam mados pasauliui įjungti slow motion režimą.
Mes ir taip visur skubam, niekur nespėjam, būtu gerai bent kuriant savo stilių ramiai pasimėgauti. Smagu tik, kad pastaruoju metu mada liberalesnė: griežtų taisyklių nebėra, tendencijos labai abstrakčios, įvairios. Nėra diktato. Tai skatina žmones mąstyti, atsirinkti, nesekti aklai paskui minią, o išsiskirti iš jos, ieškoti savęs. Man vienintelė tinkama tendencija – individualus stilius, organiškai derantis su asmenybe. Jeigu žmogus širdyje yra hipis, tegul jo įvaizdis tą žinią ir skleidžia. Ir nesvarbu, kad žurnalų viršeliai klykia „Dėmesio! Šį sezoną karaliauja glamūras! Jokių suplyšusių džinsų!“
– Kada pirmą kartą į rankas paėmei adatą, žirkles ir siūlus?
– Kažkada vaikystėje. Siūdavau lėlėms drabužėlius, paskui pabandžiau ir sau. Vėliau gimė pirmos minikolekcijos, stilistinės fotosesijos. Žinoma, dabar tie darbeliai atrodo vaikiškai juokingi. Siuvimas, mezgimas ir kiti rankdarbiai man visada buvo maloni veikla, bet maloniausi drabužio kūrimo etapai man yra idėjos gimimas, eskizavimas bei galutinis stilistinis gaminio pateikimas, kuris vainikuoja visą procesą. O siuvimas – tai tiesiog smagus, kartais ir kiek varginantis būdas įgyvendinti idėją.
Kiek atsimenu save, visada žinojau, kad būsiu drabužių kūrėja. Tiesa, išskyrus tuos metus darželyje, kai sakiau, kad būsiu gydytoja, bet taip turbūt sakė dauguma mūsų. (Šypsosi.) Nuo mažens buvau didelė piešėja. Piešdavau išskirtinai tik žmones, mane labai domino anatomija, kūno judesių vaizdavimas, skirtingi bruožai, tipažai, įvaizdžiai, emocinės išraiškos. Turiu pilnus stalčius pripieštų šokėjų, balerinų, čiuožėjų, įvairių portretų, ištisų komiksų ir, žinoma, kalnus kolekcijų eskizų. Neseniai radau savo ankstyvos vaikystės piešinuką – šviesiaplaukė undinėlė ir spintoje ant pakabų sukabintos spalvotos jos uodegos. Matyt, mane visada labiausiai domino žmogus ir apranga – kaip pagrindinis būdas atskleisti asmenybę.
– Kostiumo dizainą baigei VDA. Kodėl neišmovei studijuoti kur nors į užsienį? Iš patriotizmo?
– Galima sakyti, taip. Labai myliu Lietuvą, niekada neturėjau noro gyventi užsienyje. Iš visų Lietuvos kostiumo dizaino studijų pasirinkau VDA dėl aukšto lygio meninio paruošimo ir tikrai jomis džiaugiuosi. Tiesa, ir į Vilnių mokytis išvažiavau nenoromis, neturėjau to studentiško poreikio „ištrūkti į sostinę“. Neturiu iki šiol. (Šypsosi.) Man didelė vertybė yra sava aplinka, savos tradicijos, kultūra, artimi žmonės šalia, namai, kurie tampa namais tikrai ne per vieną dieną. Jei atvirai, planuoju tolesnes studijas užsienyje, bet vis atidėlioju, nes man taip nesinori iš čia išvažiuoti, taip nesinori…
– Tiesa, jau spėjai pristatyti savo kūrybą ir ant podiumų užsienyje. Kas tau ten paliko didžiausią įspūdį?
– Studijų metais su kolege sukūrėm bendrą kolekciją ir ją pristatėme Rygoje, Minske, Monte Karle vykusiuose tarptautiniuose jaunųjų dizainerių konkursuose. Didžiausias įspūdis? Kad nėra ten tokio didelio stebuklo ir kad Lietuvoje reikalai dėl mados suvokimo visai neblogi. (Šypsosi.) Matėm visko – nuo stebėtinai aukštos kokybės kolekcijų iki labai provincialių. Ir visa tai gali pamatyti tame pačiame konkurse. Ten organizuojami didžiuliai brangūs renginiai, viskas pateikiama gana pompastiškai, o turinys kartais visai nestebina. Tiesa, įsiminė Rygos ir Minsko manekenės, kurios savo išvaizda labiau priminė ne natūralius ir universalius modelius, o blizgančias gatvės šviesiaplaukes su vakariniu makiažu. Tačiau maloniai nustebino puiki renginių organizacija, pagarba jauniems dizaineriams ir jokio streso užkulisiuose per renginį.
– O ką tu laikai mados genijais?
– Neturiu idealo. Man patinka daugybė dizainerių, labai skirtingų. Bet paminėsiu Alexanderį Mcqueeną, Johną Galliano, Thomą Browne’ą – labai gerbiu juos už teatrą madoje. Man patinka efektas, dėmesys emocijai, kai kolekcija yra ne tik drabužėlių rinkinys, bet ir pasakoja istoriją, kuria nuotaiką.
– Prieš kelerius metus su kolege dalyvavai ir „Injekcijos“ finale, pristatei ten įsimenančią, sakyčiau, gana makabrišką ir fetišistinę kolekciją „Autoegzekucija“. Papasakok, kaip ji gimė jūsų galvose ir kaip sekėsi visa tai realizuoti realybėje?
– Buvo smagūs studentavimo laikai, tuo metu mums labai patiko provokuoti, šokiruoti. Norėjome sukurti ką nors drąsaus, pasakyti savo nuomonę be pagražinimų. Todėl gimė „Autoegzekucija“. Ta kolekcija kalba apie keistą žmonijos norą save naikinti, apie apsileidimą, neatsakingumą ir viso to padarinius. Tiesiog ėmėme ir pasiūlėme: „Jeigu taip norisi naikintis, tai kodėl neinam tiesiausiu keliu? Kam gaišti laiką? Imkim egzekucijos įrankį ir susinaikinkime tiesiogiai.“ Kūrėme tikrai dėvimus drabužius, o pateikėme juos nekasdieniškai. Kad nebūtų nuobodu. (Šypsosi.)
– Kur dar paskui rodėt šią kolekciją? Šiek tiek po jos išgarsėjai, tiesa?
– Pirmiausia su ja pasirodėme „Injekcijoje“, paskui, žinoma, įvairiuose VDA renginiuose, važiavome į konkursą Rygoje „Habitus Baltija“, patekome į tarptautinio konkurso „Jeansation“ finalą, tad pristatėme „Autoegzekuciją“ Monake. Išgarsėjimu to nepavadinčiau, bet tai buvo didelė ir smagi patirtis.
– O kolekcija „Paranormalizacija“… Kaip ji atsirado? Domiesi paranormaliais reiškiniais?
– Tai diplominė kolekcija, tad norėjau, kad pasirinkta tema atspindėtų mane, jog būtų įdomu į ją gilintis ir rašyti teorinę darbo dalį. Taip, paranormalūs reiškiniai mane tikrai domina. Esu mistikė, mėgstu knygas, straipsnius, dokumentinius filmus apie parapsichologiją, NSO ir pan. Mane labai intriguoja viskas, kas peržengia suvokimo ribas. Tai skatina kelti klausimus, mąstyti, plačiau žvelgti į gyvenimą. Erzina, kai šiuolaikinis mokslas drastiškai atmeta tai, ko kol kas negali paaiškinti. Tai trukdo tobulėti, nes tobulėjimui būtinas atvirumas tiesai. Prieš tūkstančius metų žmonija nežinojo, kas yra griaustinis, todėl laikė jį mistiniu, paranormaliu reiškiniu. Dabar jis tėra elementari ir neginčijama fizikinė tiesa. Manau, žmogui labai svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp skaičiukų ir poezijos, tarp proto ir jausmų. Tokia ir kolekcijos tema – dvasinio bei fizinio prado santykis žmoguje ir pasaulyje.
– Iš kokių materijų padaryta ši kolekcija? Kur renki, perki, randi medžiagų ir viso kito savo darbams?
– Derinau standžius audinius ir griežtas konstrukcijas su minkštu rankiniu trikotažu, besiplaikstančių dirbtinių plaukų detalėmis. Įdomiausia „materija“ – metaliniai fragmentai, specialiai pagaminti mano juvelyrės močiutės. Tai konstrukciškai sudėtinga kolekcija, jungianti daug ir skirtingų faktūrų.
Audinius perku ten, kur randu gražių, – audinių parduotuvėlėse, „slaptuose“ sandėliuose, kurie yra visų jaunų dizainerių išsigelbėjimas, nes Lietuvoje audinių pasirinkimas nedidelis ir kainos dažnai kosminės. Kartais medžiagų rojumi tampa statybinių prekių parduotuvė. Man patinka dirbti su netradicinėmis medžiagomis – teko naudoti ir varžtus, vinis, veržles, įvairias virves, medicininį gipsą, kartą į vieną švarką įlaminavau lietuviškų centų.
– Gali atskleisti keletą vietų kur, tavo manymu, galima įsigyti įdomių daiktų, drabužių ir pan.?
– Siūlau nebūti snobais ir kartais užeiti į dėvėtų drabužių parduotuves. Tiesą sakant, mane jos veža labiau nei tvarkingos ir blizgančios firminės parduotuvės, nes kai tarp daugybės atgyvenusių skudurėlių staiga randi kokį aukso grynuolį, apima malonus atradimo džiaugsmas. Tai lyg tam tikra kūryba – atsirinkti sau asmeniškai įdomius daiktus, kai jie nėra padėti ant lėkštutės. Tiesa, girdėjau, kad geriausi laimikiai už švelniausią kainą randami mažų miestelių skudurynuose. Vilniuje vis daugėja mielų butikų, kuriuose galima rasti vintažo ir originalių lietuvių dizainerių darbų. O, svarbiausia, niekada nepakenkia patikrinti mamų, tetų ir močiučių spintas, kartais netgi tėčio ir senelio. Aš už daiktus su istorija. Pokario metų odinis senelio diržas visada vertingesnis už visus prekybos centre esančius diržus.
– Žinau, kad kūrei kostiumus muzikos festivaliui „Pasaka iš rūsio“. Dažnai prisijungi prie panašių projektų, festivalių?
– Studijų metais teko dalyvauti daugybėje projektų, buvo tikrai įdomu, bet tokiems projektams dažniausiai reikia avangardinės mados, o aš visada mėgaujuosi kurdama nešiojamus drabužius. Dabar planuose turiu ne vieną pret-a-porter kolekciją, bet, manau, tikrai pasilinksminčiau kurdama kokį vieną kitą nučiuožusį kostiumą.
– Kovo viduryje Vilniuje pristatysi savo naują 2013 m. pavasario-vasaros kolekciją. Kas tai bus? Išduok paslaptį…
– Tai bus pirmas tokio dydžio mano kolekcijos pristatymas, galima sakyti – debiutinis. Bus apie 30 smagių, romantiškų ir vasara kvepiančių modelių, maloniai dvelks pievomis, o mes gaudysime tingių atostogų nuojautą. Tokios lengvai nusiteikusios Agnės dar niekas nematė… (Šypsosi.)
– Girdėjau, kad prie šios kolekcijos prisidės ir tavo močiutė. Tai gana sensacinga, nes dar neteko girdėti tokio dizainerių dueto kaip močiutė ir anūkė. Kaip ji prisidės?
– Bendra kolekcija buvo sena idėja, generuota dar tais laikais, kai mokiausi mokykloje ir tik svajojau apie dizainerio profesiją. Kai vienoje šeimoje atsiranda ir juvelyras, ir drabužių dizaineris, tiesiog sunku atsispirti pagundai nesukurti ką nors bendra, nes šios dvi sritys tobulai viena kitą papildo. Tai ir neatsispyrėme. (Šypsosi.)
Baigiau studijas, pakeliavau, pasikroviau naujų idėjų, na ir ką – darom? Darom! Visi kolekcijos modeliai bus papildyti močiutės kurtais papuošalais. Mūsų stilistikos laaaabai skirtingos, todėl didžiausias mano iššūkis buvo sukurti drabužius, derančius prie ypač elegantiškų ir prabangių juvelyrinių dirbinių, bet išlaikančius mano kūrybinį braižą. Tad šitas jungtinis projektas turėtų suskambėti kaip dviejų kartų, dviejų kūrėjų ir dviejų stilių sintezė.
– Esi savo močiutės gerbėja?
– Esu! Ji ne šiaip juvelyrė, ji – R.Rinkevičienė, turinti karalienės charakterį ir kurianti karališkus papuošalus. Močiutės stilius unikalus. Visi jos darbai itin plastiški, atlikti ypatinga metalo lydymo technika, todėl yra ažūriniai lyg nėriniai. Mane žavi, kad jos kūryboje visiškai nėra negatyvizmo – tik šventiška nuotaika, elegancija ir gamtos motyvai. Šita savybe ir rėmiausi kurdama savo kolekcijos temą. Mums, santūriesiems lietuvaičiams, pats laikas pasimokyti švęsti dieną. (Šypsosi.)
– Tavo močiutė dažnai prisideda prie tavo kūrybos ar tai pirmas kartas?
– Kaip minėjau, ji pagamino išskirtines metalines detales mano diplominei kolekcijai. Tačiau tokio intensyvaus bendradarbiavimo kaip šiemet dar nebuvo.
– Dabar gyveni Kaune, negalvoji atsikraustyti į sostinę ar kur kitur? Juk Kaune mažokai su mada susijusio veiksmo…
– Taip, karjeros atžvilgiu Kaunas man ne pats naudingiausias miestas. Visa laimė, kad iki Vilniaus tik100 kmir nuvažiuoti – ne problema, kelerius metus nuolat važinėdavau ir nepervargau. Bet man jis taip ir neprilipo. Jis toks… gražus pažiūrėti, bet labai išsibarstęs dėl savo tempo ir gyvenimo būdo madų. Kaunas ramesnis, natūralesnis, ne toks skubantis. Jis turi tokią gerą slaptą aurą, likusią nuo tarpukario inteligentijos laikų, kurią turbūt jaučia tik vietiniai. (Šypsosi.) Triukšmingus pasaulio didmiesčius aš mėgstu aplankyti, bet negyventi juose… Iš tikrųjų esu gamtos žmogus, ne miesto. Kada nors norėčiau namo kur nors Lietuvos pievose prie ežero, virš kurio vakarais kyla rūkas. O kol kas tiesiog gyvenu, kur man patinka, ir problemų nekyla. Ateityje bus kaip bus.
– Ką planuoji veikti, kurti po savo naujosios kolekcijos pristatymo?
– Oi, ko aš neplanuoju… (Juokiasi.) Mano mintyse sukasi dar kokios trys kolekcijos, kurios turėtų būti labai smagios, jaunatviškos ir ilgai neužsibūnančios parduotuvių lentynose…
Nuotraukos: Giedriaus Bubliausko