Rašė: Deimantė Tamutytė
Nuotraukos: kickstarter.com, indiegogo.com
Idėjos, idėjos, idėjos… Apie jas galima kalbėti be galo, išgalvoti naujas, perkurti ar nusikopipeistinti. Tęsiu „370“ kovo mėnesio numeryje pradėtą temą apie idėjų pardavimą minios finansavimo (angl. – crowdfunding) platformose. Šįkart idėjų vandenynuose, pavadintuose „Kickstater“ ir „Indiegogo“, žvejosim madą, meną, fotografiją, leidybą, kiną, kompiuterinius žaidimus, šokį, teatrą ir dar šį bei tą. Ir, žinoma, ieškosime drąsuolių lietuvių.
Nesiekiu iškloti išsamios platformų turinio analizės, bet labai tikiuosi, kad jums padėsiu pagauti kampą, ką gi čia žmonės bando parduoti. Kas neskaitė pirmosios dalies, priminsiu, kad platformose galima pristatyti savo idėjas, o jomis susidomėję žmonės gali jas remti ir taip padėti įgyvendinti svajonę.
Kalendorius su vabzdžių portretais
Jei kyla idėja nufotografuoti ką nors trenkto, normalūs žmonės (palyginti, žinoma) tiesiog padaro nuotrauką ir įkelia į feisbuką, kad draugai aptartų. Tačiau kai kuriems to neužtenka – užsiregistravę minėtose platformose tikisi savo keistas nuotraukas paviešinti knygų ar kalendorių pavidalu. Ko tik ten nerasi: Brolių Grimų pasakų herojai, išgyvenantys zombių apokalipsę, seni amerikietiški sunkvežimiai, induizmo dievų fotografijos ar šunys, palikti vieni mašinose… Dar – seksualiai nusiteikusių burleskos žvaigždžių (ne tik moterų, bet ir vyrų !!!) nuotraukos ar… vabzdžių portretai.
Šiek tiek trenktą, tačiau tuo pat metu ir labai žavią idėją su rėmėjų pagalba įgyvendino Kentukio (JAV) mokyklos vaikai, kurie pritaisė fotoaparatą prie oro baliono ir išsiuntė jį į kosmosą. Kodėl mes mokykloje nesugalvojome taip paprastai prasimanyti Žemės vaizdo iš kosmoso nuotraukų?.. Juokauju, žinoma.
Šiose platformose gali rasti ir įdomios socialinės fotografijos pavyzdžių. Tarkim, keli vyrukai sugalvojo fotografuoti miestus, kuriuose kažkada vyko olimpinės žaidynės. Jie fiksuoja, kas lieka po renginių, kuriems buvo išleista milijonai dolerių, pastatytos milžiniškos vienkartinės arenos. Pagaliau, kaip po renginio toliau teka miestiečių gyvenimas. Beje, ši idėja surinko daugiausia paramos iš visų fotografijos projektų – daugiau kaip 68 tūkst. dolerių (apie 184 tūkst. litų).
Verta paminėti ir Amerikos dvasią atspindintį projektą „Meat America“. Idėja tokia, kad iš mėsos išpjaustomi ar sudėliojami žinomų JAV veikėjų atvaizdai, amerikietiški posakiai ir kt. Išties originalu, tik nežinau, ar į tai labai jau malonu žiūrėti, ypač vegetarams.
Leidybos srityje populiariausiu projektu „Kickstarter“ platformoje tapo nauja Williamo Shakespeare’o „Hamleto“ istorijos versija. Tai knyga, kurią skaitydamas gali rinktis „būti ar nebūti“ ir daugelyje kitų situacijų.
Išprotėję dėl komikso
Kalendorius „Karštas košės vyras“ – bene absurdiškiausia idėja, kurią pavyko atkapstyti tuose lobynuose. Idėjos autoriui atrodo, kad jo projektas baisiai unikalus. O gal ir iš tiesų? Įsivaizduokite, ryte nenori valgyti košės, net jei žinai, kad tai sveika, pigu ir t. t. Bet tik pažvelgi į kokį kietuolį su košės dubenėliu, ir nuotaika bei apetitas pakyla iškart. Beje, kalendoriaus kūrėjas prasitarė, kad jo svajonė yra sukurti rinkodaros ar reklamos bendrovę, remiantis šia idėja.
Lietuvoje komiksai tik po truputį populiarėja, o štai platformose jie dėl savo populiarumo turi net atskirą skiltį ir susirenka visai nemažas sumas. Visokių keistų miestelių istorijos, naujos žmogaus, turinčio gyvūno galių, versijos (pavyzdžiui, Frogman – varliažmogis, angl.). Į komiksus perkeliami net gubernatoriai. Be pramoginių ar šiaip kandžių, stilingų istorijų bei veikėjų, galima rasti ir projektų, siekiančių keisti pasaulį. Štai projektas „You Are Not Alone“ nagrinėja tokias temas kaip bulimija, rasizmas, homofobija, depresija ir smurtas. Kitas komiksas pasakoja apie du draugus – musulmonę mergaitę ir žydą berniuką, kurie bendrauja telepatiškai. Kadangi komiksais nelabai domiuosi, sunku pasakyti, ar tarp jų kūrėjų yra žinomų vardų, bet greičiausiai taip. Daugiausia paramos gavo komiksų serija „The Order of the Stick“ – daugiau kaip 1,2 mln. dolerių, kai buvo prašyta tik 57,7 tūkst. Sakyčiau, gerbėjų užsidegimas tikrai nemažas.
Kompiuterinių žaidimų sritį, kaip ir komiksus, sunku apibūdinti, nes temų įvairovė taip pat begalinė. Buvo įdomu pažiūrėti pristatomuosius filmukus, kuriuose galima pamatyti, kaip vyksta visas žaidimų kūrimo procesas. Dažnai prašomos sumos siekia šimtus tūkstančių, o populiariausias žaidimas surinko beveik 4 mln. dolerių. Vis dėlto daugiausia – daugiau kaip 8,5 mln. dolerių – subyrėjo į ypatingos konsolės (toks įrenginys, skirtas kompiuteriniams žaidimams žaisti – aut. past.) kūrėjų kišenę.
Jums NASA ar grizlio kostiumą?
Mados skiltyje, kad ir kaip būtų gaila, ypač daug įdomybių rasti nepavyko. Daugiausia paramos gauna visokie nauji prekės ženklai, žadantys nepriekaištingą kokybę, klasiką ir atspindintys amerikietišką dvasią bei stilių.
Iš šitos minios išsiskiria išradėjai, NASA technologijas pritaikantys gaminant kojines ir marškinius. Vienas mieliausių ir kartu kiečiausių atrastų dalykų – grizlio švarkas. Kaip sako kūrėjai: „Dėvėk jį atsakingai ir atmink: tai ne kostiumas. Tai gyvenimo būdas.“ Dar gana žavi kalmaro kepurė, kurią užsimaukšlinęs gali pasijusti it tas baisuoklis iš „Karibų piratų“ su gausybe čiuptuvų ant galvos. Vienu populiariausių projektų iš tokių įdomesnių idėjų tapo vieno amerikiečių vaikinuko suprojektuota plona piniginė – tokia visiškai paprastutė, tarsi įdėkliukas. Minimalizmas, žinoma, žavu, tik ar kaskart traukdamas kortelę iš visos krūvos nesusierzintum?
Meno skiltyje galima rasti keisčiausių, gražiausių ir net stogą raunančių idėjų. Na, kur ten menas, o kur – ne, neaišku, bet svarbiausia – įdomu. Ar norėtumėte gauti monetų, kurias „pasėjus“ išdygsta augalas? Visa paslaptis ta, kad monetos yra popierinės, bet atrodo it tikros, o jų viduje yra sėklų.
Mane sužavėjo gaivinanti Los Andželo menininko idėja gatvėse vietoj reklaminių stendų pasodinti kabančius sodus. Na, Lietuvoje tai būtų pasmerktas projektas vien dėl atšiaurių oro sąlygų. O štai kitą idėją – pastatų tapetus – drąsiai būtų galima panaudoti ir pas mus. Tokiais apklijavus miegamųjų rajonų daugiaaukščius, bent jau būtų kur akis paganyti.
Tikriausiai kur nors matėte garsaus menininko Spencerio Tunicko darbų su daugybę nuogalių? Naujausiu projektu – instaliacija – jis sieks atkreipti dėmesį į vandens trūkumą Izraelyje ir į gresiantį Negyvosios jūros išnykimą. Žinoma, jei surinks tam pakankamai pinigų.
Padarys viską, ko tik paprašysi
Bene didžiausios sėkmės šioje srityje sulaukė vieno Japonija besižavinčio iliustratoriaus projektas. Jis perpiešia šių dienų japonų kompiuterinių žaidimų herojus tradicine japonų stilistika ir atspaudžia juos senoviniu grafikos būdu. Atrodytų, nieko ypatinga, bet vietoj prašytų 10 tūkst. dolerių šis projektas surinko per 300 tūkst.! O įkyriausiais turbūt būtų galima pavadinti festivalio „Degantis žmogus“ (angl. – „Burning Man“), vykstančio Nevados dykumoje, dalyvius. Jie tiesiog užpila potencialius rėmėjus įvairiausiais pasiūlymais, tarp kurių – Trojos arklys, drakonas, ūsų formos sūpynės ir t. t.
Na, laikas keliauti į Filmų skiltį. Kaip jums toks scenarijus – vaikinukas visą mėnesį yra pasiryžęs parduoti savo laiką ir daryti bet ką, ko tik žmonės paprašys. Ir visa tai turėtų sugulti į dokumentinį filmą tik už 6 tūkst. svarų (apie 24 tūkst. litų). Suprantama, filmo kūrėjas darys tik tai, kas legalu ir neprieštarauja moralės normoms.
Taip pat čia radau pasiūlymą paremti itin didelio populiarumo sulaukusio filmo apie marihuaną „The Union: The Business Behind Getting High“ tęsinį, kurio kūrėjai mėgina įtikinti, kad šis narkotikas draudžiamas nepagrįstai.
Tarp daugiausia finansuotų projektų radau ir vieną pažįstamą vardą – Charlie Kaufmaną. Jis sukūrė scenarijus tokiems žaviai trenktiems filmams kaip „Būti Džonu Malkovičiumi“, „Jausmų galia“, „Adaptacija“, o dabar nori kurti savo pirmąjį stop motion animacijos filmą. Kodėl pasirinko minios finansavimo platformą? Nes nori sukurti filmą be didelių filmų studijų įsikišimo, kurios, anot jo, neatpažįstamai pakeičia scenarijus.
Sumokėkit teismo išlaidas
O štai šokis šiuose tinklalapiuose nėra tas dalykas, kuris būtų gausiai remiamas. Populiariausias projektas surinko tik kiek daugiau nei 38 tūkst. dolerių. Rėmėjų skaičius taip pat neįspūdingas, dažnai nesiekia ir pusantro šimto. Kyla mintis, kad projektus remia tiesiog prijaučiantys idėjai rengėjų pažįstami. Mano minėtame populiariausiame renginyje žiūrovas turėtų išvysti labiausiai publikos mėgstamus klasikinio baleto numerius. Na, sutikite, tai neskamba labai novatoriškai?
Tarp projektų daugiausia vyrauja baletas ir šiuolaikinis šokis, o paramos prašytojai nori surengti kokį nors konkretų pasirodymą ar kasmetį renginį. Vis dėlto pasitaiko ir netradicinių projektų. Pavyzdžiui, visai įdomi man pasirodė bendruomenės šokių idėja. Kaip tai vyksta? Kiekvienas atėjęs gauna dešimt minučių, per kurias gali pasireikšti, kaip geriausiai gali ir nori.
Kitas įdomus projektas– 24 šiukšlių išvežimo bendrovės darbuotojų ir 16 šiukšlių sunkvežimių pasirodymas. Sunku nepritarti autorei, kad jos idėja unikali.
„Kickstarter“ apsiriboja tik mano minėtomis temomis, tačiau „Indiegogo“, be šių, dar turi ir Socialinės pakraipos skiltį. Žmonės čia renka pinigus savo studijoms, šuniukams gydyti ar Vilties bėgimui. Kiti čia prašo lėšų koledžui įkurti, aplinkai saugoti, teismo ar religinės kelionės išlaidoms padengti. Kitaip tariant, išradingumui ribų nėra.
Lietuviams nesiseka?
Kalbant apie Lietuvą, tautiečių aktyvumu ir pasiekimais platformose nelabai galime pasidžiaugti. „Kickstarter“ puslapyje iš keturių rastų projektų tik filmą „Streikas“ (angl. – „We Will Riot“) kuriančiam Romui Zabarauskui pavyko surinkti norimus 10 tūkst. dolerių. Žinoma, veikiausiai yra ir daugiau sėkmingų lietuvių projektų, tačiau gali būti, kad jie idėjas registruoja draugų, gyvenančių JAV ar Didžiojoje Britanijoje, vardu. „Indiegogo“ platformoje lietuvių projektų daugiau, tačiau nė vienam jų nepavyko pasiekti norimos sumos. Viename interviu R.Zabarauskas teigė, kad projekto sėkmę labai daug lemia pažintys, draugų skaičius socialiniuose tinklalapiuose. Bet man kirba mintis, kad problema yra patys lietuvių projektai. Daugelis idėjų yra savanaudiško pobūdžio: pavyzdžiui, prašymai paremti studijas užsienyje ar skulptūros festivaliui sukūrimą. Kita bėda, kad jie dažniausiai orientuoti į lietuvius – dokumentiniai filmai apie Lietuvos paukščius ar krepšinį. Galbūt kuriant projektą ir norint sulaukti sėkmės, vis dėlto labiau reiktų orientuotis į viso pasaulio žmones ir pateikti universalesnes, realią naudą kiekvienam teikiančias idėjas.
Kalbant apie lietuvius, verta paminėti ir dar vieną atvejį, teikiantį vilčių, kad crowdfunding kultūra pamažu atsirita ir į Lietuvą. Nuolatinio rėmėjo neturintis festivalis „Ad Hoc: nepatogus kinas“ nusprendė pasikliauti savo didžiausiais rėmėjais – žiūrovais. Minios finansavimo būdu planuojama surinkti startinį kapitalą, leisiantį pritraukti kitų rėmėjų lėšas. Tiesa, to būtų siekiama ne per minėtas platformas, bet tiesiogiai bendraujant su žiūrovais. Balandį ir gegužį festivalio mėgėjai būtų skatinami iš anksto paremti jį, t. y. iš anksto nupirkti tam tikrą kiekį festivalio seansų minučių. Kas už tai? Rengėjai, kaip ir jau minėtose platformose, žada įvairių dovanų, priklausomai nuo paramos dydžio. Pavyzdžiui, už 50 litų paramą, be suvenyrų, gautum ir festivalio akreditaciją. Beje, visi, parėmę festivalį bent 10 litų, rastų savo pavardę rėmėjų sąraše. Labai tikimės, kad idėja pasiteisins ir festivalis toliau sėkmingai gyvuos.
O baigiama norėčiau pacituoti vieno iš „Kickstarter“ įkūrėjų Yancey Sticklerio mintį: „Idėjos finansuojamos ne dėl to, kad gali būti gera investicija ar duoti daug pelno. Jas remia, nes žmonės nori, kad jos egzistuotų.“ Sutinkate?