Rašė: Simona Žemaitytė (Londonas)
Nuotraukos: asmeninio archyvo
Grįžusio į Lietuvą Tado Vidmanto gerbėjai prašo autografų. O Londone, mieste, kuriame dauguma verčiasi per galvas, jis džiaugiasi galėdamas likti šešėlyje, kurti iš lėto ir… mokytis. Iš namų išeina tada, kai sugalvoja tam gerą priežastį. Masiškas didmiesčio greitis režisierių verčia šyptelėti – gera būti tik beprotybės stebėtoju.
Įžangos žodis. Su Tadu susitarėme susitikti Londono centre, netoli tos vietos, kur jis gyvena. Nežinojau, ko tikėtis. Mineralinio vandens „Vytautas“ reklama sufleravo apie agresyvų vyriškumą, serijos apie robotus – visišką beprotybę, nuotrauka feisbuko profilyje priminė Stanley Kubriko „Prisukamą apelsiną“, o filmas „Juniper Cresent“ (pažodžiui – „Kadagio gatvė“) bylojo apie romantiškai komišką autoriaus sielą. Po pokalbio taip ir nesupratau, kas tas T.Vidmantas. Spręskite patys.
– Kur yra tavo namai?
– Ten, kur yra artimas žmogus, – Londone.
– Kaip ir kodėl čia atsidūrei?
– Gal nuskambės keistai ar net arogantiškai, bet Lietuvoje jaučiausi padaręs viską, ką galėjau. Projektų netrūko, darbo – taip pat. Turėjau rinktis – likti Lietuvoje ir kurti pilno metro filmą arba vėl pradėti viską iš pradžių… Kažkada iš Širvintų atvažiavau į Vilnių, užsidirbau vardą… Londone teko vėl viską pradėti nuo nulio. Tai veža. Praėjusį kartą grįžus į Vilnių manęs net du kartus autografų paprašė. O čia aš niekam neįdomus. Londone turi būti daug kietesnis nei Lietuvoje, kad būtum pastebėtas. Taip ir tobulėji. Kitaip sustotum.
– Čia esi jau dvejus metus. Kaip sekasi?
– Negaliu sakyti, kad buvau bent akimirkai užstrigęs. Treji metai Londone yra kritinė riba. Pradžioje bandžiau skubinti reikalus: vaikščiojau į visokius susitikimus ir t. t., bet supratau, kad taip gali ir pavargti, ir galiausiai sustoti. Nusprendžiau neskubėti ir leisti viskam tekėti sava vaga.
– Jautiesi savo vietoje?
– Ne, ir nemanau, kad kada nors jausiuosi. Ramu visada bus ten, kur prabėgo vaikystė ir paauglystė. Širvintos man artimesnės nei Vilnius. Vilnius artimesnis nei Londonas. Gera žinoti, kad turi kur grįžti. Į Lietuvą vykstu kas du mėnesius, kartais net dažniau.
– Kiek procentų tavo projektuose (pradedant kinu, baigiant animacija) sudaro tavo paties darbas, o kiek – komandos?
– Komandinis darbas prasideda tada, kai projektas per didelis man vienam. Tačiau animaciją paišyti pradėjau ne iš gero gyvenimo, o nusivylęs tais, kuriems reikia triskart daugiau laiko padaryti tai, ką aš galiu padaryti per kelias valandas. Mokėti daug dalykų yra gerai, nes tada žinai, ko reikalauti iš kitų. Dabar vis daugiau darbų perleidžiu kitiems, nes pamažu atsiranda žmonių, kuriais galiu pasitikėti šimtu procentų.
– Tavo komandoje – daug lietuviškų pavardžių…
– Daug. Su lietuviais dirbti paprasčiau. Be to, esame daug universalesni, nei, pavyzdžiui, britai. Jei man reikia, kad komandoje kas nors padarytų tai, ko niekas nemoka, vienas ima, išmoksta ir padaro. Nesiožiuoja, kad čia papildomas darbas ir už jį reikia labai daug sumokėt. Lietuviai lankstūs, kūrybingi ir atsakingi. Vienintelis minusas – tas Rytų Europos liūdnumas, kurio mums reikėtų atsikratyti.
– Ar prisimeni pirmą savaitę Londone?
– O taip! Buvo labai daug smulkmenų, kurios atrodė keistos ir neįprastos, kaip, pavyzdžiui, du vandens čiaupai. Atrodo protinga tauta, o toks pravalas! Arba knygos knygyne – trys už dviejų kainą!? Kaip galima meno kūrinius pardavinėti tarsi kokius obuolius? Dabar jau viskas įprasta. Keistų detalių pastebiu grįžęs į Vilnių…
– Ir kas gi krinta į akis grįžus?
– Žmonės labai spokso. Stebi, nužiūrinėja batus… Čia, Londone, tu visiems esi nusispjaut. Be to, Vilniuje daug gražesnės moterys. Akys atsigauna.
– O kai grįžti į Širvintas?
– Žmonės vieni kitiems yra įdomūs, nes jų mažai. Domisi, kas kokią mašiną nusipirko ir t. t.
– Kuo tave žavi Londonas?
– Kultūrų mišraine, dydžiu ir galimybėmis. Tai – viena iš pasaulio bambų. Mane įkvepia šio miesto didybė.
– Gal tu vienas iš tų, kuriems reikia streso?
– Vilniuje patiriu daugiau streso nei čia, nes vairuoju. O Londone – nei nuleistų padangų, nei užšalusių langų. Niekada nejutau ir, tikiuosi, nepajusiu beprotiško Londono ritmo. Visi lekia, skuba, nespėja pavalgyt. O aš kaip tik jaučiu visišką vidinę ramybę. Viskas suplanuota sekundžių tikslumu, bet streso – jokio.
– Kokį matai save po penkiolikos metų?
– Didelė svajonė būtų sulaukti tos dienos, kai mane iš Londono pakvies į Holivudą. Važiuoti ten aklai beprasmiška, nes tokių laimės ieškotojų ten labai daug. Jie dirba už dyką ir niekada neįvertinami. Po penkiolikos metų, manau, būtų realu turėti tikrus namus. Kur jie bus – nežinau, gal net Lietuvoje. O gal Lietuvoje ir Barselonoje. Norėčiau būti keliaujančiu režisieriumi.
– Pažiūrėjus tavo sukurtą „Vytauto“ reklamą ir kai kuriuos kitus vaizdo klipus gali susidaryti įspūdis, kad tu – piktas žmogus. Bet iš filmo „Juniper Cresent“ treilerio galima spręsti, kad tu – visiškas romantikas. Kaip pavyksta išlaviruoti tarp tokių skirtingų žanrų?
– Kiekvienas vaizdo pasakojimas prasideda nuo teksto. Žinoma, reikia skirtingai nusiteikti rašant „Vytauto“ reklamos ir romantinės komedijos scenarijus. Išbandžiau save kurdamas hyper vyriško shouting ads žanro kūrinius. Man tai visai sekėsi. Dabar norisi ko nors kita. Mokausi kurti personažus ir rašyti scenarijus…
– Mokaisi kur?
– Vaikštau į kursus. Anksčiau maniau, kad būsiu pankas ir nieko man čia nereikia. Vėliau supratau, kad yra dalykų, kuriuos reikia žinoti, o įvaldžius taisykles jau galima jas ir palaužyti.
– Kokiems komerciniams projektams esi pasakęs arba pasakytum „ne“?
– Anksčiau sakiau, kad nereklamuosiu jokio alkoholinio gėrimo. Bet ribos plečiasi, ir mes visi turime savo kainą. Kada tau sako, o ar už tiek reklamuosi? Hmm, sakai, už tiek gal jau ir reklamuosiu. Bet galiu pažadėti, kad tikrai nereklamuosiu jokio tabako gaminio. Esu nusiteikęs prieš šį produktą. Viskas, ką mes darom, – valgom, miegam ar mylimės, – labai natūralu. O traukti į save dūmus man natūralu neatrodo. Yra skirtumas – parduoti nuodą ar parduoti mineralinį vandenį.
– Tavo darbų sąraše nemažai socialinės reklamos. Jei galėtum pasaulyje pakeisti vieną dalyką, kas tai būtų?
– Pakeitus tik vieną dalyką, atsirastų kita problema. Todėl manau, kad keisti reikėtų daug ką. Kuo labiau sensti (sako senasis T.Vidmantas – aut. past.), tuo daugiau supranti, kad kai kurie dalykai yra tiesiog natūralūs žmonijos vystymosi padariniai. Vienas mano mėgstamų autorių yra pastebėjęs, kad kadaise gyvenome akmens ar geležies, o dabar gyvename plastiko amžiuje. Jei pasakyčiau, ką norėčiau pakeisti, skambėčiau kaip diktatorius, užtat ir nesakysiu.
– O kas tave piktina?
– Kvailystės ir nesąmonės. Pirmiausia – kvaili žmonės. Žinau, kad tai būsena ir nieko čia nepakeisi, – toks gimė, tokį jį užaugino, be to, ir toliau save durnina visokiomis substancijomis arba televizoriumi. Piktina dalykai, kurie gali būti lengvai kūrybiškai pakeičiami, bet kažkodėl taip nedaroma. Dar mane žiauriai piktina homofobai. Nors nežinau, kodėl mane piktina tai, kas manęs nekaso. Bet, manau, viskas iš esmės susiveda į kvailumą.
– Apie kvailumą kalbama ir virusiniu būdu internete paplitusioje „netikroje“ reklamoje „The pill to lower your IQ permanently“. Kaip gimė jos idėja?
– Kaip ir minėjau, esu nepakantus kvailiams. Nepraleidžiu progos jiems pasakyti, kad jie kvailiai. Visada smagiausia tą daryti su ironija ir sarkazmu, nes jie tada nelabai supranta, kad iš jų šaipomasi… Pačią kvailumo piliulės idėją sugalvojau Londone, važiuodamas autobusu iš oro uosto į namus. Bet manau, kad pasąmonėje ji atsidūrė iš filmo „Limitless“. Ten piliulė veikė atvirkščiai – žmogus pasidarydavo super protingas. Taigi kai sugalvojau patį dalyką, mąsčiau į kokį rūbą tą idėją įvilkti. Reklama savo kompanijai pasirodė geriausias variantas. Dėmesio gavom tikrai daug.
– Kas tave daro laimingą?
– Smulkmenos ir maži dalykai. Dangus, paukščiai (kai čiulba), kelionės.
– Kada pastarąjį kartą jauteisi labai gerai?
– Prieš kelias savaites Barselonoje. Pirmą kartą pajutau tokią meilę miestui.
– Ko apie tave beveik niekas nežino?
– Visai neseniai supratau, kad turiu obsesinį kompulsinį sutrikimą. T. y. lengvą formą. Pavyzdžiui, lėktuve yra tokie atsilenkiantys staleliai, kuriuos laiko maži laikykliukai. Man labai svarbu, kad tie laikykliukai būtų ne kampu, o statmenai. Visuomet pataisau savo, draugės ir, jei nemato, dar ir kitų keleivių. Dar neseniai viename tinklaraštyje atradau tokį skyrelį, kur aprašomi daiktai, tobulai telpantys į kitus daiktus. Pavyzdžiui, koks nors buteliukas telpa į „Pringles“ traškučių pakelį…
– Jautiesi geriau filmavimo aikštelėje ar namie?
– Tai skirtinga malonumo forma. Aikštelėje, kai filmuoju, kas patinka, skraidau padebesiais. Tačiau daugiausia dirbu ir montuoju namie. Bandžiau Londone dirbti agentūroje. Ištvėriau tik dvi savaites.
– Išmetė ar pats išėjai?
– Išėjau pats. Būdavo tokių momentų, kai skambina iš darbo aštuntą valandą vakaro ir sako: ,,Kur tu esi?“ Sakau: „Namie.“ O jie man: ,,Atvažiuok, gavome naują projektą.“ Aš: „Tai gal ryt ryte atvažiuosiu, kaip priklauso.“ O jie: „O dabar negalėtum?“ Sakau: „Negalėčiau.“ Nepatinka man toks mechaninis požiūris į darbą, kai esi ne daugiau nei pakeičiamas sraigtelis.
– Ar keistum Londono žmonių požiūrį į gyvenimą?
– Savanaudiškai šnekant, man viskas čia gerai. Net ir tai, kad žmonės skuba lekia ir nespėja, man, kaip stebėtojui, žavu. Aš daug laiko praleidžiu namie. Jei noriu pasivaikščioti, turiu susigalvoti tikslą…
– Manęs kai kas prašė su tavimi pašnekėti apie patriotizmą…
– Ką? (Juokiasi.) Aš manau, kad meilė tėvynei turi būti abipusė. Vienpusė meilė negerai. Dar meilė tėvynei gali būti per atstumą, kaip kad aš dabar ją ir myliu. Manau, kad nesveika meilė tėvynei, kaip neonacių, irgi neteisinga. Lietuva, kaip šalis, yra labai puiki, bet kaip valstybė…
– Įsivaizduoji save politikoje?
– Sunkiai. Jei eičiau ten norėdamas ką nors pakeisti į gera, būčiau greit išgrūstas. Pasaulį į gera galima keisti ir iš kitų pusių.
– Koks blogiausias darbas, kurį esi kada padaręs?
– (Susimąsto, nusijuokia.) Ne, gal šito nesakysiu. Pasakyti ne tokį blogą? Gerai, esu Gariūnų turguje pavogęs piratinį kompaktą, nes neturėjau pinigų jam nusipirkti. Tai buvo vogto daikto vagystė: kompakte buvo programa, su kuria pradėjau kurti muziką. Bet tai išaugo į kai ką gera – sukūriau visai gražios muzikos. Matai, dabar bandau teisintis…
– O idėjų ar esi pavogęs?
– Tiesiogiai – ne. Tačiau esu pasinaudojęs kitų idėjomis kaip įkvėpimo šaltiniu.
– Kada pasirodys tavo trumpo metro filmas „Juniper Cresent“?
– Šių metų pirmoje pusėje.
– Ar filmas turėjo biudžetą?
– Taip. Dalį pinigų surinkau iš privačių rėmėjų, o kiti – mano, uždirbti iš reklamų kūrimo. Supratau, kad būčiau labai prastas bomžas, nes nelabai moku pinigų prašyti.
– Kokia tavo profesija?
– Režisierius. Režisierius-scenaristas.
– O kas toliau?
– Pilno metro filmas…