Kasdienybės ritualai

Renata Heredia

Kurdama drabužius iš likučių, senų drabužių, medžiagų atraižų ir pasenusių audinių bandau suformuoti savo asmeninį archyvą, naudodama drabužius, kaip objektus, turinčius turinį – kaip nuorodą į tam tikrus įvykius, žmones, emocijas, prisiminimus.

Tokiu būdu drabužiai tampa tarsi failai, fiksuojantys tam tikrus įvykius. Kiekvienas drabužis turi savo atminties kortelę su vaizdine ir aprašomąja medžiaga: numeriu, pavadinimu, gimimo data (drabužio).

Darydama , perdarydama, renovuodama tą patį drabužį, tuo pačiu kuriu ir jo asmeninę istoriją. Nesilaikydama sezoniškumo tendencijų aš siekiu sukurti seną ir kuo senesnį drabužį. Kuo jis senesnis, tuo didesnė jo tiek estetinė, tiek semantinė vertė, žinoma , išlaikant funkciškumą.

Nors kartu šių drabužių kūrimas yra taip pat ir mados kaip reiškinio apmąstymas: kas verčia žmones kas pusę metų paklūstant „švelniam ir demokratiškam“ sezoniškumo tendencijų diktatui senus drabužius išmesti arba nurašyti, ir vėl  ieškoti „naujo grožio“?

Mano kūrybos pristatymas galerijos erdvėje nėra atsistiktinis- stebint mados renginius dažnai kildavo mintis , kad žmonėms tampa visiškai nebeįdomu tai,kas vyksta ant podiumo – pagrindinė scena persikelia į erdves prieš renginį ir pertraukų metu -vieniems kitus apžiūrint ir save parodant. Todėl norejosi išnaudoti šį momentą ir savo drabužius pateikti būtent taip – integruotai į kito renginio veiksmą- šiuo atveju ŠMC vyksiančios parodos „Ritualinis kambarys“ atidarymą, ir tiesiog leisti vykti tam , kas ir taip vyksta nuolat – apžiūrėjimo ritualui…

 

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top