Recenzavo: Goda Dapšytė
Nuotraukos: Dmitrijaus Matvejevo
ŽIŪRĖKITE KITĄ SEZONĄ
Senas geras Fiodoras Michailovičius Dostojevskis… Jo kūryba vilioja ne tik literatūros mėgėjus, bet ir teatro kūrėjus. Suviliojo ji ir aktorių Povilą Budrį, kuris ėmė ir sukūrė pats sau monospektaklį pagal šio rašytojo apsakymą „Juokingo žmogaus sapnas.
Scenoje – senas geras teatras: išdėlioti daiktai ir drabužiai, kuriais bus pasakojama istorija. Kiek labiau prityrusi akis pagal daiktų panaudojimo tvarką gali nuspėti spektaklio eigą ir finalą. Spektaklis iš tiesų primena vaikystę, kai objektais TV ekrane ar lėlių teatre buvo pasakojamos istorijos. Šis principas savaime neblogas, tačiau net ir tokiam pasakojimui teatre būtinas konfliktas, kontrastai, kismas ir įtaigi mintis. Vien teksto deklamacijos, kad ir kokiais tyrais norais paremtos, deja, nepakanka.
Šis P.Budrio bandymas dar kartą primena, kad ir monospektakliui būtinas režisierius. Gabus ir įdomus aktorius, žinoma, yra vertybė, tačiau mūsų šalies teatro tradicija vis dar remiasi režisūriniu teatru, tad ir aktorių pasirengimas norom nenorom juos apriboja kaip atlikėjus, kuriems būtinas žvilgsnis iš šono. Būtent tokio žvilgsnio labiausiai ir pritrūko šiam monospektakliui.
Rekomenduojama pasiilgusiems seno gero (XX a. vidurio) teatro.
Nerekomenduojama nemėgstantiems radijo teatro.
ŽIŪRĖKITE BALANDŽIO 14 D.
KAUNO LĖLIŲ TEATRE (Laisvės al. 87A, Kaune)
Jaunasis teatro ansamblis „Degam“, bendradarbiaudamas su Gruzijos rankų šešėlio teatro „Budrugana Gagra“ režisieriumi Gela Kandelakiu ir vaikų rašytoju, teatro bei kino režisieriumi Vytautu V.Landsbergiu, sukūrė mūsų scenai nelabai įprastą spektaklį, kuriame derinamas dramos ir šešėlių teatras.
Spektaklyje pasakojama berniuko, išgyvenančio tėvų skyrybas, motinos ligą ir senelio mirtį, istorija, kurią pagyvina ekrane šešėlių pavidalais pasirodančių žavių žuvėdriukių ir jų močiutės pokalbiai. G.Kandelakiui puikiai pavyko parengti „Degam“ kolektyvą šešėlių technika kalbėti tiksliai ir įdomiai, nors ši spektaklio dalis siužetiškai nėra labai sudėtinga. Puikus šių personažų įgarsinimas vaikų (Mortos Landsbergytės bei Rusnės Vilčinskaitės) ir Veronikos Povilionienės balsais sukūrė žaismės bei žavesio kupiną spektaklio liniją.
Deja, kur kas sunkiau jauniesiems aktoriams bei patyrusiems režisieriams sekėsi susidoroti ir pagrindine spektaklio dalimi, reikalaujančia dramos vaidybos, režisūrinių bei dramaturginių sprendimų. Regis, du režisierius turintis spektaklis liko be režisūros, kaip tas vaikas su keliomis auklėmis – be galvos.
Rekomenduojama skyrybas išgyvenančioms šeimoms.
Nerekomenduojama nemėgstantiems studentiškų spektaklių.
ŽIŪRĖKITE BALANDŽIO 11 D.
BIRŠTONO KULTŪROS CENTRE (Jaunimo g. 4, Birštone)
Istorinė tematika Lietuvos šiuolaikiniame šokyje – faktiškai terra incognita. Šiais metais minime 1863 m. sukilimo sukaktį, tad veikiausiai būtent tai įkvėpė Kauno šokio teatro „Aura“ vadovę Birutę Letukaitę kviestiniam choreografui iš Vengrijos pasiūlyti būtent šią temą.
Projektą „1863“ sudaro dvi dalys: Mindaugo Arlinsko filmas ir Ferenco Fehéro šokio spektaklis. Pirmajame poetizuoti vaizdai derinami su primityviais sukilimo faktais ir statistika. Bene vertingiausias paviršutinių impresijų prisodrinto filmo elementas – Irenos Višnevskos atliekama autentiška sukilėlių daina.
F.Fehéro penkiems „Auros“ šokėjams sukurtas spektaklis – aktyvus, dinamiškas ir būtų visai įdomus, jei autorius būtų kalbėjęs jam pačiam aktualia tema. Konkretus dviejų tautų maištas ir kova už laisvę spektaklyje tampa abstrakcija. Būtų galima teigti, kad choreografas pasirinko maištą kaip bendrinį reiškinį, tačiau tai būtų netikslu, nes bendrame spektaklio choreografiniame audinyje tiesiogiai su kova sietinos scenos iškyla kaip pridėtiniai antsiuvai, būtini pavadinimui pateisinti, bet ne tokie būtini kūrėjo saviraiškai. Tiesa, „1863“ dar kartą leidžia įsitikinti, jog „Auros“ šokėjai stipriausi šalyje: itin įsimintini Mariaus Pinigio ir Manto Stabačinsko duetai, taip pat dalis bendrų scenų džiugina šokėjų raiškos galimybėmis.
Rekomenduojama besąlygiškiems patriotams, teigiamai vertinantiems bet ką, kas vienaip ar kitaip susiję su Lietuva.
Nerekomenduojama besitikintiems, kad spektaklio turinys susijęs su pavadinimu.
ŽIŪRĖKITE BALANDŽIO 12, 27 D.
LIETUVOS NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE (Gedimino pr. 4, Vilniuje)
Puiki aktorių komanda, pritrenkianti scenografija ir intriguojanti interpretacijoms atvira pjesė – ko dar gali reikėti režisieriui? Pasirodo, net tokiomis sąlygomis jam gali pritrūkti koncepcijos ir įkvėpimo.
Iš Vengrijos Lietuvos nacionalinio dramos teatro atsikviestas režisierius László Bagossy kurdamas spektaklį pagal tautiečio Ferenco Molnáro pjesę „Lilijomas“, regis, taip ir nenusprendė, ką norėtų šia istorija pasakyti. Jei tiesiog ją papasakoti, tai, deja, net ir tai nepavyko. Be galo stebėtina, kad režisierius nepasinaudojo nei pjesės, nei kūrybinės komandos teikiamomis galimybėmis ir publikai pateikė tuščiavidurį kūrinį. Kad ir gražus jo kiautas (scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkė Dovilė Gudačiauskaitė), bet be gilesnio turinio jis beprasmis.
Pjesėje pasakojama bastūno, karnavalo pažibos Lilijomo gyvenimo ir pomirtinė istorija, kurios esme tampa šio niekšelio atsisakymas atsiversti net ir po keliolikos metų skaistykloje. Klasikinis dramos teatras (spektaklis remiasi būtent šia forma) reikalauja personažų kaitos ir vidinių konfliktų. Tačiau tai palikęs savieigai, L.Bagossy užsižaidžia mizanscenų choreografija (ypač antrajame spektaklio veiksme) ir, regis, pamiršta dėl ko visa tai.
Todėl puikūs aktorių darbai lieka savitiksliais ir nekuria spektaklio visumos. Čia dominuoja epizodinius vaidmenis (dažniausiai ne vieną) kuriantys aktoriai, kurių žaismingieji personažai daug įdomesni nei pagrindinis Dainiaus Gavenonio ir Miglės Poliukevičiūtės duetas, besiblaškantis tariamose neegzistuojančios meilės kančiose.
Rekomenduojama norintiems ramaus, į problemas gilintis nereikalaujančio vakaro teatre.
Nerekomenduojama nepasitenkinantiems vien tvarkingai papasakotu siužetu.
ŽIŪRĖKITE BALANDŽIO 28 D.
LIETUVOS NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE (Gedimino pr. 4, Vilniuje)
Spektaklis „Medžioklės scenos“ pagal vokiečių dramaturgo Martino Sperro pjesę lyg ir turėjo Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuarui grąžinti socialinį aktualumą. Pjesėje pasakojama tragiškai pasibaigianti uždaroje bendruomenėje nepritapusio vyro bei protiškai atsilikusio berniuko draugystės istorija ir pateikiama dievobaimingos bendruomenės ydų išklotinė.
Nors jau nurimusios, bet atmintin giliai ir ilgam įsirėžusios „kovos už mergaitę“ kontekste spektaklis pagal šią pjesę turėjo puikią galimybę pateikti aktualią visuomenės kritiką, tačiau režisierius Rolandas Atkočiūnas ja nepasinaudojo. Scenoje – kaimo bendruomenės glamūras: davatkiška kaimo visuomenės grietinėlė ir, žinoma, jų atstumtieji. Pagal klasikinius dėsnius tiesa turėtų būti pastarųjų pusėje. Tačiau režisieriui itin sunkiai sekasi konstruoti pagrindinių personažų bei jų tarpusavio santykių linijas ir suvaldyti logikos pertrūkius dramaturgijoje. Todėl gėrio ir blogio pusiausvyra čia netyčia apsiverčia, o sužvėrėjusi visuomenė tampa įtaigesnė už prasminį pjesės svorį nešančius personažus.
Gyviausios spektaklio scenos – duetai, kurių dinamika grindžiama aktorių partnerystės žaisme (Giedrius Savickas ir Rasa Samuolytė, Jolanta Dapkūnaitė ir Vainius Sodeika) bei charakterinius vaidmenis kuriančių aktorių išmone (Algirdas Dainavičius, Rimantė Valiukaitė). Tačiau spektaklio visumoje šios scenos sužiba kaip išimtys, tik trumpai pagyvinančios spektaklio veiksmą. Regis, režisierius, pasirinkęs pjesės veiksmą perkelti į menamą, itin estetizuotą aukštuomeninį kaimą (scenografas Martinis Vilkarsis, kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė), užuot aktualizavęs XX a. vidurio pjesės problemas ir gvildenęs visuomenines bei socialines problemas, prarado ryšį su šiandiena ir apsiribojo mizanscenavimu.
Rekomenduojama išsiilgusiems spektaklyje vaidinančių puikių aktorių.
Nerekomenduojama visiškai ir galutinai pavargusiems nuo pedofilijos ir kitų panašių skandalų.