The Next Day
Iso Records, Columbia
2013-03-08
„Here I am, not quite dying“, – pirmame albumo „The Next Day“ kūrinyje dainuoja Davidas Bowie. Neslėpsiu savo simpatijų šiam… hmm… genijui. D.Bowie vienintelis toks. Visada priekyje mados, pats ją kuriantis, visada savitas ir nepakartojamas, visada intelektualus ir, svarbiausia, visada darantis tik tai, ką nori! Štai ir dabar, po dešimties metų tylos, D.Bowie išnyra su darbu, kuriam nereikia reklamos, promo koncertų ir laidų. Nes tai yra BOWIE. Ir tai yra aukščiausios kokybės, unikalumo ženklas. Maža to, kūrėjas per atstovą perdavė nebebendrausiąs su žiniasklaida, jam to nebereikia, mums turėtų užtekti muzikos. Mano galva, D.Bowie daro tai, ką darė per visą savo unikalią, neapsakomai turtingą karjerą, – auga. Net senatvėje, net, kaip spėjama, kankinamas ligų, jis sugeba sukurti šedevrą, esantį anapus laiko. Manau, šis albumas iki galo suprastas ir įvertintas bus tik po ilgo laiko. Tai paradoksaliai nurodo ir pavadinimas. Kiekvieną kartą klausydamas šių dainų, jas supranti vis kitaip, jos be galo subtilios ir sunkiai vienareikšmiškai interpretuojamos. Viena aišku, kad tai pagyvenusio, gal net seno žmogaus albumas. Žmogaus, kuris bando atsigręžti (jokiu būdu ne nostalgiškai, ne banaliai) į tai, ką jau nugyveno, ir suprasti, kas jis yra dabar (D.Bowie gerbėjams apie tai kalba ir viršelis). Šis albumas grotuve nusės ilgam, tai supratau jau pirmą kartą jį perklausęs. Ir mano įvertinimas bus maksimalus vien todėl, kad šalia Bowie pavardės bet kokie kiti skaičiai tiesiog atrodo kvailai.
100/100
Cyclopean EP
Mute / Spoon
2013-02-04
Vos nepraleidau šio EP pro akis. Grupės pavadinimas nieko sakyti neturėtų, tai debiutinis „Cyclopiean“ EP. Ir jei jums užtenka tiesiog šios puikios, hipnotizuojančios post-kraut muzikos, tiesiog imkite ir klausykite, nenusivilsite. Toliau neskaitykite. Nes toliau demaskuosiu tuos, kurie slepiasi po pavadinimu „Cyclopean“. Ne veltui pavartojau savo paties (o gal ne?) sugalvotą terminą post-kraut. Juo apibūdinu sunkiai apibūdinamą muziką, kuri išsivystė iš ypač įdomios ir turtingos kraut-rock bangos, prasidėjusios kaip vokiškas psichodelinis rokas su tribal muzikos elementais, o pasibaigusios „Kraftwerk“. Kas dabar liko iš kraut-rock? Tai geriausiai savo muzika apibūdina „Cyclopean“. Kaip tai pavadinti? Aš sakyčiau genčių elektronika arba elektroperkusinis kraut. Bet eikime prie pavardžių. „Cyclopean“ ketvertukas yra Irminas Schmidtas, Jaki Liebezeitas, Jono Podmore’as ir Burntas Friedmanas. Išgirdus šias pavardes kraut muzikos gerbėjams turėtų šiurpas nueiti per nugarą. I.Schmidtas – grupės „Can“ klavišininkas, vienas įkūrėjų, kaip ir „Can“ lyderis J.Liebezeitas, kurio indėlio į art-rock, kraut-rock muziką neįmanoma išmatuoti. J.Podmore’as (slapyvardis Kumo) – įtakingas britų elektroninės muzikos kūrėjas, vienas pirmųjų pasaulyje pradėjęs gyvai groti tereminu (angl. – „theremin“). B.Friedmanas – vienas žymiausių vokiečių elektroninės, dub ir džiazo muzikos miksuotojų, kūręs kartu su tokiomis žvaigždėmis kaip Davidas Sylvianas. Ar tokia kompanija gali nuvilti?
85/100
People, Hell and Angels
Legacy
2013-03-05
Naujas J.Hendrixo albumas 2013 m.? Ar tai tiesa? Ir taip, ir ne. Be abejonės, naujos Jimi dainos yra ypatingas įvykis. „People, Hell and Angels“ nėra geriausių dainų rinkinys, nėra net įprastinis butlegas. Pasak leidėjų, tai 12 „niekada nepublikuotų dainų“, kurias buvo planuojama išleisti kaip atskirą albumą dar J.Hendrixui gyvam esant. Taigi, tai visiškai naujas albumas? Ne visai… Reklama dažniausiai sako viena, realybė – kita. Dauguma šių „niekada nepublikuotų“ dainų jau buvo pasirodžiusios anksčiau išleistuose „niekada negirdėtų“ Jimi dainų albumuose (pavyzdžiui, „First Rays of the New Rising Sun“, 1997 m.). Jei atsigręžtume į istoriją, šis albumas turėjo pasirodyti iš karto po „Electric Ladyland“ (1968 m.), tačiau taip ir liko gulėti stalčiuje. Kodėl? Problema – pati muzika. Dainos neišbaigtos, tai veikiau juodraščiai, kurių kai kurios pavykusios temos vėliau buvo plėtojamos kitose dainose. Reikalas tas, kad J.Hendrixas, priešingai nei dauguma kitų to metų muzikantų, pats turėjo savo dainų įrašus, jų masterius, jam nereikėjo per tam tikrą laiką tam tikrose studijose padaryti kokio nors kokybiško įrašo. Jis turėjo prabangą žaisti nepriklausomose studijose valandų valandas, nes jo albumus leido jo paties bendrovė. Iš tokių žaidimų yra ir ši įrašų sesija, pataupyta iki šių metų, kai Jimiui būtų sukakę 70. Yra vykusių, žavių kūrinių, yra tiesiog repeticijų jam-session. Leidinys gerbėjams ir gitaros maniakams.
65/100
Mush-Room
Ralph Records
2013-02-11
Apie šios grupės muziką kalbėti apskritai beveik neįmanoma. Sunku įvardyti ir šio albumo stilistiką. Tarkim, avangardinis ambient, eksperimentinė elektroninė muzika. Galbūt daugiau apie muziką jums pasakys trumpas grupės pristatymas. Pristatyti ji verta, ypač jei anksčiau su ja nesusidūrėte. Pirmiausia, niekas jau nuo 1974 m. (tada pasirodė pirmas „The Residents“ studijinis albumas, nors įrašai ir projektai prasidėjo gerokai anksčiau) nieko apie šią grupę nežino. Jos kūrėjai, nariai, muzikantai sėkmingai lieka incognito iki šiol, nors spėlionių, spekuliacijų dėl jų tapatybės apstu. Antra, „The Residents“ jau išleido daugiau nei 60 albumų. Trečia, tai nenuspėjama, neprognozuojama avangardinės multimedijos grupė – po jų garso įrašų beveik visada seka filmai ir instaliacijos, jų koncertai yra šviesos, vaizdo bei garso spektakliai. Dar galima paminėti septynis milžiniškus pasaulinius turus, per kuriuos grupės nariai nesiskyrė su kaukėmis. Tiesa pasakius, jei kam ir tinka nuvalkiotas epitetas „kultinis“, tai „The Residents“. O pati grupės muzika skyla į dvi kategorijas: tai arba sudėtingos konceptualios kompozicijos, sukurtos pagal konkrečią temą, filosofinę kategoriją, arba populiariosios muzikos dekonstrukcija, dažnai muzikinių pokštų ar patyčių pavidalu. „Mush-Room“ atveju tai muzika konkrečiam šokėjos Grace Ellen Barkey performansui. Tačiau ir nematant šokio, albumas veikia.
75/100
Holy Fire
Transgressive
2013-02-11
„Foals“ yra viena populiariausių ir stipriausių šių dienų britų roko grupių. Galbūt Lietuvoje žinoma mažiau, tačiau tai, ko gero, ne „Foals“ problema. Ši grupė iš Oksfordo iššovė 2008 m. debiutiniu albumu „Antidotes“, o 2010 m. tėškė albumą „Total Life Forever“. Abu šie leidiniai Didžiojoje Britanijoje tapo auksiniai. Tad nenuostabu, kad šios energingos indie-rock, kartais net dance-punk grupės trečio albumo visi laukė ausis ištempę. Kris įtampa? Išsilaikys „Foals“ aukštumoje? Kiek teko skaityti gerbėjų (ne kritikų) atsiliepimų, nuomonės išsiskyrė. Viena aišku, prie ankstesnių albumų kai kas prirašydavo terminą „matematinis rokas“, o dėl „Holy Fire“ nieko panašaus nėra. Albumas man pasirodė nuobodokas, net bespalvis pačios „Foals“ kontekste. Ramesnis, intravertiškesnis nei ankstesni darbai. Gal ištikimam gerbėjui tai gali pasirodyti brandos ženklas, bet, man rodos, grupė prarado tai, kuo žavėjo ir vežė, – energiją, gaivališkumą, kapotus ritmus, įtampą, tai, kas ją artino prie matematinio roko. Susidaro įspūdis, kad grupė užsikabino už vieno ramaus savo hito „Spanish Sahara“ (iš ankstesnio albumo) ir pabandė padaryti visą albumą panašaus tempo. „Holy Fire“ trūksta dinamikos, man rodos, ji išlaikyta tik vieninteliame ir geriausiame albumo kūrinyje „Inhaler“. Kad ir kaip būtų, kitų šiame puslapyje apžvelgtų albumų kontekste „Foals“ atrodo kaip paprastas, net primityvus nostalgiškas poprokas. Tiesa, labai kokybiškas.
60/100