Sarbievijaus kiemo poetų antologija
„MYLĖJAU“
VILNIUS, „DOMINICUS LITANUS“, 2012 M.
Teminės poezijos antologijos, o dargi nedviprasmiškai pavadintos „Mylėjau“, išrankesniam skaitytojui iš karto sukelia įtarimą. Ir vėl bus saldėsių kraitelė, tinkama tik pageidavimų koncertams, vėl banalybės… O ne, gerbiamieji. Ši knyga – įvairi, stipriai sukalta, įdomi ir pilna nenuvalkiotų eilėraščių.
Į ją sudėta penkiasdešimtmečių poetų meilės lyrika. Kažkada buvęs gausus literatūrinis judėjimas, būręsis aplink Vilniaus universiteto literatų būrelį, Marcelijaus Martinaičio vadovaujamą „Literatų kalvę“, Lietuvos rašytojų gretas papildė įdomiomis asmenybėmis – tai ir Liudvikas Jakimavičius, ir Sigitas Parulskis, ir Aurelijus Katkevičius, ir Julius Keleras, ir Elena Karnauskaitė, ir Vytautas V.Landsbergis… Į antologiją įtraukti ir Aidas Marčėnas, Sigitas Parulskis, Nijolė Daujotytė, Valdas Daškevičius, prieš keletą metų miręs Robertas Danys.
Ir teneatbaido žodis „penkiasdešimtmečių“ – amžius šioms eilėms neturi jokios reikšmės. Mėgstantys tradicinę poeziją atsivers R.Danį, pramintą lietuviškuoju Jeseninu, subtilios erotikos mėgėjams patiks J.Kelero eilėraščiai. Kitiems galbūt – švelnūs, gyvenimiški, kameriniai N.Daujotytės ir E.Karnauskaitės tekstai. Norintiems rupesnio skambesio – S.Parulskio ir L.Jakimavičiaus (jie šioje knygoje man mieliausi) eilėraščiai.
Įdomu ir tai, kad į antologiją įtrauktos jaunystėje rašytos Lietuvių literatūros ir tautosakos institute dirbančio literatūros tyrėjo, erudito Virginijaus Gasiliūno eilės – ekspresyvios, niūrokos, su tragiška gaidele. Knygoje „Mylėjau“ esama ir kito rašyti metusio literato – A.Katkevičiaus – gan įmantrių sonetų.
Tad tai nėra proginis eilių rinkinys, veikiau įdėmus ir išsamus žvilgsnis į savitą ištisos kartos poetinį pasaulį.
„ŽUVYS IR DRAKONAI“
VILNIUS, „BALTOS LANKOS“, 2013 M.
Prisipažinsiu, kad pora ankstesnių autorės knygų man priminė blogiausius šiuolaikinio meno pavyzdžius – keletą paskirų neaiškių objektų su prie jų lapelyje prikabinta gudragalviška koncepcija. Tad ir šią iki neįmanomybės į storį išpūstą knygą ėmiau skaityti nusiteikęs gan skeptiškai. Ir buvau maloniai nustebintas.
U.Radzevičiūtė jau garsėja tuo, kad neįmanoma nuspėti, ką rasi atsivertęs jos knygą. Tikrai aišku tik viena – įprastine lietuviška proza nė nekvepės. Šis romanas taip pat toks. Jis sudarytas tarsi iš dviejų, iš pirmo žvilgsnio nesisiejančių dalių – pasakojimo apie XVIII a. Kiniją ir į ją atsiųstų jėzuitų vargus bei nuotykius, ir istorijos apie keturias moteris: senelę Amigoreną (itin simpatiškas, ekscentriškas, labai gyvas personažas), jos dukrą mamą Norą ir šios dukras Šašą ir Miki.
Pasakojimas apie Kiniją primeną ironišką, šiek tiek pabirą romaną amžina tema – Rytų bei Vakarų kultūros vėl susiduria ir viena kitos nesupranta. Dvi sesutės per kalnelį nesueina. Pradėjęs skaityti supranti, kad tėvo Kastiljonės bandymas vakarietišku menu ir religija užkariauti kinų imperatoriaus, o per jį ir visos Kinijos širdį – bergždžias reikalas. Kinija vakariečiui – lakieji smėlynai, klaidus taisyklių ir sąvokų labirintas.
O štai šeimyninė trijų moterų kartų istorija skaitant primena fechtavimosi varžybas. Dialogai taiklūs, kandūs, trumpi, labai gyvenimiški ir nuoširdžiai komiški. Visos jos gyvena kažkokiame neapibrėžtame Europos mieste, įnoringame (kitas žodis čia netinka) bute ir kalbasi tarpusavy taip, kad koks nors šmaikščiųjų JAV serialų scenaristas nagus nusigraužtų iš pavydo.
Autorė rašydama neaiškina nei veikėjų poelgių ir pokalbių motyvacijos, nesileidžia į ilgus aprašus, nepateikia jokių vienareikšmiškų ar nedviprasmiškų atsakymų į skaitytojų klausimus (o skaitytojui klausimų neišvengiamai kils). Spėlioti, šifruoti ir ieškoti trūkstamų dėlionės detalių teks patiems.
„Žuvys ir drakonai“ – neįprastas, geras, skanus tekstas.
IŠ JAPONŲ KALBOS VERTĖ VYTAUTAS DUMČIUS. VILNIUS, LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS LEIDYKLA, 2012 M.
Dar viena eilių knyga, kurią skaityti reikėtų neskubant, apmąstant, po vieną trumputį tekstą per dieną. Ši knyga – klasikinės japonų poezijos waka antologija, sudaryta poeto, imperatoriaus rūmų didiko Fujiwaros no Sadaie (1162–1241 m.), labiau žinomo Fujiwaros no Teika vardu. Rinktinė sudaryta tarp 1235–1241 m. Ji pradedama imperatoriaus Tenji (626–671 m.), o baigiama imperatoriaus Juntoku (1197–1242 m.) poetiniais tekstais.
Rinkinyje sudėti garsiausių VIII–XIII a. Japonijos poetų – imperatorių, ministrų, diplomatų, šventikų – ir beveik nežinomų kūrėjų poetiniai tekstai, atskleidžiantys viduramžių Japonijos estetines pažiūras, rafinuotus imperatoriaus dvaro papročius, nepakartojamą gamtos grožį ir poetinio teksto paprastumą.
Ši antologija iki šiol verčiama į įvairias pasaulio kalbas, Japonijoje mėgstama daugelį amžių, o jos tekstai netgi perkelti į populiarų kortų žaidimą („Uta garuta“).
Eilėraščiai antologijoje pateikiami trejopai: originalo kalba, tarptautine rašyba lotyniško pagrindo rašmenimis ir lietuviškai. Tiems, kam trūksta žinių ar norisi konteksto, skirti išsamūs vertėjo paaiškinimai: pristatomi autoriai, paaiškinami mitologiniai, religiniai dalykai, geografinės nuorodos, patikslinamos tam tikros keblesnės vertimo detalės.
„Šimto japonų poetų eilių“ nebūtina skaityti iš pradžios, nuosekliai. Atsiverskite šen bei ten, po truputį atsiras mėgstamiausi tekstai. Tai savotiška meditacija – vaizduotės treniravimas, estetinio jausmo lavinimas. Viskas šiuose tekstuose apčiuopiama ir kartu simboliška, laku ir efemeriška kaip hieroglifas ir tvirta kaip tradicijos.
„APELSINŲ KONTRABANDA IR KITI PASAKOJIMAI APIE SMETONINĘ LIETUVĄ“
VILNIUS, „OBUOLYS“, 2013 M.
Daugelis Smetonos laikų Lietuvą įsivaizduoja arba idealizuotai – bekonų upės, sūrių kalnai, kultūros klestėjimas, – arba ideologizuotai – politinis režimas, „mes be Vilniaus nenurimsim“ ir t. t. Šioje knygoje pagauliai ir su daugybe įdomių faktų bei smulkmenų atskleidžiama „mažoji istorija“ – tarpukario gyvenimo kasdienybė bei keistenybės.
Beveik trečdalį knygos užima pasakojimas apie Nepriklausomybės kovas ir jose mūsų pusėje kovojusius saksų samdinius. Šis faktas įdomus, retai minimas, o patys saksai, pasak autoriaus, pamiršti ir niekur nebeminimi. Jų atminimui neskirta nė menkiausia lentelė.
Kontrabanda – lietuvio kraujyje. Esame šmugelninkų tauta, šiuo bizniu mums verstis sekėsi, juo ir iki šiol tebesiverčiam. Šiam abejotinam verslui skirta kita nemenka istoriko G.Kulikausko knygos dalis. Kodėl cigarečių kontrabandos tuo metu nebuvo, bet per sieną milžiniškais kiekiais gabeno spiritą, vežė apelsinus ir mieles? Apie tai argumentuotai, įdomiai, su iliustracijomis pasakojama knygoje. O aš, pavyzdžiui, būdamas aukštaitis su nuostaba ir siaubu sužinojau apie egzotiškus to meto Žemaitijos svaiginimosi eteriu papročius. Įspūdinga.
Ši knyga taip pat atskleidžia kovos su tabako ir alkoholio monopoliais subtilybes, pasakoja apie to meto lobių ieškotojus, žąsų karą ir kruvinus maištus Suvalkijoje. „Man kur kas įdomiau, kiek štukų apelsinų galėjo už vidutinę algą nusipirkti eilinis smetonmečio valdininkas, nei šimtąjį kartą narplioti Vasario 16-osios Akto subtilybes“, – rašo autorius.
Ir iš tiesų, „mažoji istorija“ kuo puikiausiai perteikia to meto lietuvio gyvenimą, įpročius, norus ir lūkesčius. Skaitydamas supranti, iš kur mūsų šio meto bėdos, ginčai, problemos. Juk viskas iš esmės tas pats – tik etiketės kitos ir per sieną nelegaliai gabenami kiti dalykai. O mūsų charakteris beveik nepasikeitė. Kažin ar verta tuo džiaugtis…