Prieš 75 metus mirė poetas Césaras Vallejo. Gimė jis 1892 metų kovo 16 dieną atokiame Santjago de Čuko miestelyje Peru. Abi Vallejo senelės buvo čimu indėnės, o abu seneliai – katalikų kunigai. Jis buvo jauniausias iš vienuolikos vaikų ir užaugo labai religingoje šeimoje.
1908-1913 metais Vallejo keletą kartų buvo įstojęs į universitetą, bet dėl pinigų stokos mokslo nebaigė. Jis vertėsi mokydamas vaikus ir dirbdamas cukranendrių plantacijos sąskaitininku. Pasak kitų biografų, poetų tuo metu teko dirbti ir volframo kasyklose. Sunki plantacijos darbininkų padėtis (praktiškai vergovė) smarkiai paveikė Vallejo ir tapo vienu jo poezijos įkvėpimo šaltinių.
1913 Vallejo vėl įstoja į Truchiljo universitetą studijuoti literatūros ir teisės, gauna ispanų literatūros magistro laipsnį. Netrukus Vallejo buvo priverstas palikti Truchiljo dėl nelaimingai susiklosčiusios meilės (regis, bandė nusižudyti). Poetas persikrausto į Limą.
Limoje Vallejo įsidarbina prestižinės mokyklos direktoriumi, o vakarais ir naktimis lankosi opiumo rūkyklose ir bohemos kavinėse, kur susipažįsta su to meto žinomais literatais. 1919 metais pasirodo pirmoji poeto eilėraščių knyga „Los heraldos negros“.
Netrukus Vallejo praranda darbą, nes atsisako vesti moterį, su kuri aturėjo meilės romaną. 1920-aisiais, mirus motinai, jis grįžta į tėvynę. Tuo metu jo gimtajame mieste kaip tik kilo neramumai – buvo nušautas subprefekto padėjėjas, sudeginta krautuvė. Vallejo, tuo metu rinkęs informaciją apie neramumus subprefektui, buvo apkaltintas riaušių kurstymu ir nepaisant intelektualų ir bičiulių protestų, pasodintas į kalėjimą 105 dienoms. Paleistas, poetas išvyksta į Limą.
1922 metais pasirodo jo garsioji poezijos knyga „Trilce“. Ši knyga, įvesdinusi Lotynų Amerikos poeziją į Vakarų tradiciją, buvo parašyta slapstantis nuo arešto. Deja, netrukus Vallejo vėl eilinį kartą netenka darbo, jam vėl gresia kalėjimas ir poetas išvyksta į Paryžių. Daugiau į Peru jis nebegrįžo.
Paryžiuje Vallejo porą metų badauja ir tik 1925-aisiais susiranda darbą spaudos agentūroje bei gauna ispanų valdžios stipendiją studijuoti teisę Madride. Kadangi iš jo nebuvo reikalaujama gyventi universiteto bendrabučiuose, Vallejo liko Paryžiuje ir dar du metus gaudavo stipendiją. Tuo metu jis persikelia gyventi į viešbutuką, susipažįsta su Antoninu Artaud, Pablo Picasso, Jeanu Cocteau.
1927-aisiais Vallejo gauna žinią iš namų, kad jo byla vėl atnaujinta ir išduotas arešto orderis jam suimti. Vallejo meta darbą, atsisako stipendijos, vėl badauja, ima skaityti marksistinę literatūrą, susideda su komunistais. Tais pačiais metais Cesaras susitinka Georgette Marie Philippart Travers. prancūzę poetę.
1928-aisiais poetas išvyksta į savo pirmąją kelionę po Sovietų sąjungą, grįžęs padeda formuoti emigracinę Peru socialistų partiją. Jie su Georgette apsigyvena kartu, Vallejo nusprendžia mesti rašyti poeziją ir imasi rašyti knygą apie marksizmą, bei aktyviai rašo dramas. Netrukus jį Paryžiaus stotyje suima policija ir liepia palikti Prancūziją per tris dienas. Vallejo pasitraukai į Madridą ir nuvertus monarchiją, įstoja į Ispanijos komunistų partiją. Tuo pat metu jis parašo savo vienintelį romaną ir net trumpam išgarsėja, kai išleidžiama knyga apie jo keliones po Rusiją.
1933-aisiais, visiškai nusigyvenęs Vallejo grįžta į Paryžių, kur jam uždraudžiama versti bet koki apolitine veikla. 1933-1936 – sunkiausi metai poetui, apie juos žinoma nedaug: 1934 jis susituokia su Georgette. Ispanijos pilietinis karas vėl pakursto Cesarą rašyti eiles, pasirodo du rinkiniai: „Poemas Humanos“ ir „España, aparta de mí este cáliz“.
1937-aisiais Vallrjo grįžta į Ispaniją, apsilanko pilietinio karo fronte. Karo siaubas poetą sukrečia – nuo rugsėjo iki gruodžio jis parašo daugiau nei 50 eilėraščių.
1938 metų kovą Vallejo suserga karštine (arba maliarija – tiksliai neaišku). Nepaisant gydytojų pastangų, jo situacija blogėja. Žmona, netekusi vilties, kviečiasi astrologus, žiniuonius ir šundaktarius. Balandžio 15 dieną fašistai pasiekia Viduržemio jūrą ir perkerta lojalistų teritoriją į dvi dalis. Tą pačią dieną Vallejo ima kliedėti, sušunka: „Aš vykstu į Ispaniją! Noriu į Ispaniją!” ir miršta.
Nedidelė jo eilėraščių knygelė lietuviškai buvo išleista sovietmečiu:
Valjechas, Sesaris. Atitolink nuo manęs šią taurę: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980. (Vertė Vytautas P. Bložė)
Knygelė tapo retenybe ir turintys ją saugo kaip savo akį. :)
štai čia tekstai iš šios knygos internete:
http://www.tekstai.lt/buvo/versti/atitolin.htm