Rašė: Lina Žukauskaitė
Aktorė Severija Janušauskaitė – dovana žiūrovui, kino ekrane ieškančiam meistrystės ir profesionalumo. Ji juokiasi sakydama, kad nebegali pakęsti klausimų apie išslydusį „Kino pavasario“ Geriausios metų aktorės skeptrą. Nes darbai vyksta toliau. Marso paroje jiems būtų erdviau – ji šiek tiek ilgesnė negu Žemėje. „Marsas“ 2008 m. atnešė pripažinimą ir armėnų kilmės režisierei Annai Melikyan – naujausiame jos filme darbiniu pavadinimu „Žvaigždė“ Severija atlieka vieną pagrindinių vaidmenų.
– Viena ryškiausių tavo savybių yra išrankumas. Išgryninti asmeniniai pasirinkimai ir gerai apgalvoti profesiniai ėjimai. Stipri ir aristokratiška laikysena šiandien…
– Svarbiausia būti sąžiningam sau. Jeigu šiais laikais tai yra drąsa, vadinasi, turiu jos gana daug. Buvo metas, kai maniau, kad tai – kova su vėjo malūnais. Bandžiau įrodyti, kad galiu išgyventi ir be komercijos. Buvau pilna naivaus tikėjimo, kad profesiniu požiūriu kada nors kirsiu Lietuvos sienas. Tuo tikėti buvo sunku, kai aplinkui vyravo kūrybinis štilis. Atrodo, darai, stengiesi, o tavęs niekas nemato. Aš nebijojau alternatyvos, nebijojau keisti profesiją. Kur kas baisiau atrodė parsiduoti.
Šiandien galiu pasakyti, kad būtent dėl to labai daug pasiekiau. Man atrodo, naujausias vaidmuo Rusijoje yra dovana, kurią gavau už ilgus kantrybės metus. Buvo visko – ir nepavalgymų, ir priekaištų, kad esu užrietusi nosį, per gerai save vertinanti. Kai kuriems mano kartelė atrodė pernelyg aukštai iškelta. Lietuvoje vis dar gajus stereotipas, kad aktorės negali turėti aukšto IQ, būti pragmatiškos, išrankios, apsiskaičiuoti – apsimoka imtis šio vaidmens ar ne.
Labai vertinu profesionalumą. Nežeminu žmonių, dirbančių komerciniuose projektuose. Nesakau, kad niekada nesifilmuočiau serialuose. Nesifilmuočiau tokiuose, kokius matau dabar. Jie nėra estetiški, įdomūs, intelektualūs. Ta pati situacija ir su filmais – negaliu neatsisakyti scenarijaus, jeigu jis lėkštas. Vaidmenų kine buvo daug. Galbūt ne visi jie yra teisingi, tačiau nėra nė vieno, dėl kurio būtų gėda.
– Ar Lietuvoje jautiesi pakankamai pastebėta ir įvertinta?
– Aš nesiafišuoju. Net „Kino pavasario“ rengėjams sakiau: „Renkat geriausią metų aktorę, tačiau apie mane žino gal penki procentai žmonių.“ Ir man tai patinka. Patinka būti nematomai ir dirbti savo darbus. Kiek žmonių žiūri gerus lietuviškus filmus? Žiūri, palaiko, džiaugiasi jų sėkme? Komercinis kinas visada išsiveržia į priekį. Galbūt tas pats vyksta ir su aktoriais: yra komerciniai ir nekomerciniai aktoriai. Kai gavau pasiūlymą filmuotis Maskvoje (jau minėtoje A.Melikyan „Žvaigždėje“ – aut. past.), susimąsčiau: tokia ištikima sau, tokia išranki – gal iš tiesų įdomus tas mano tipažas. Nežinau.
Lietuva be galo maža. Čia nėra atskirties tarp režisierių ir aktorių – viskas labai familiaru. Nebelieka jokios paslapties. Mes susitinkam tose pačiose gatvėse, apsiperkame tose pačiose maksimose, lankomės tuose pačiuose baruose. Visi vieni kitus pažįstam, tačiau tai nereiškia, kad pažįstam žmogų. Lietuvoje vis dar dažnai vertinami išoriniai duomenys, o ne profesiniai gebėjimai. Nesibaigiantys mažos šalies kompleksai. Kuo mažiau padaroma, tuo didesnis burbulas išpučiamas. Kartais pagalvoju, kad esame per maži bet kokiems apdovanojimams.
Dvilypis jausmas – labai vertinu unikalius ir talentingus lietuvių menininkus, kita vertus, sunkiai priimu mūsų mentalitetą. Jis pagrindinė visų bėdų priežastis. Mes labai uždari. Nemokam priimti, įvertinti. Esam provincialai. Ir vis dėlto sugebam laimėti apdovanojimų tarptautiniuose festivaliuose, sudominti užsieniečius.
– Kokiomis savybėmis, tavo manymu, turi pasižymėti stiprus aktorius?
– Stiprus aktorius visada bus asmenybė. Neteko matyti kitokių atvejų. Filmuodamasi Rusijoje galvodavau: na, kurgi ta žvaigždė, kuo ji ypatinga, juk vaidina kaip visi kiti, kaip daugelis lietuvių aktorių. Viskas slypi asmenybėje. Didžiulė jėga, charizma. Įrodoma ne žodžiais, o darbais.
– Prieš gerus metus, pristatydamas Rūtos Oginskaitės knygą apie aktorių Vladą Bagdoną, Rolandas Rastauskas teatrą įvardijo kaip savotišką skausmo zoną – kuri nors karta ateina į ją, joje auga, sensta ir galiausiai iškeliauja į „Alzheimerio“ vilą. Pati taip pat esi sakiusi, kad galėdama rinktis rinktumeisi būti tik kino aktore, nes teatro aplinka, tuštuma kartais slegia…
– Teatras man visų pirma yra įdomus kaip žiūrovei. Norėčiau eiti į spektaklius, tačiau mieliau žiūriu filmus. Nežinau, kodėl taip yra. Tikriausiai ko nors nebegaunu iš teatro. Antra vertus, per kelerius metus pamatyti vieną gerą spektaklį yra didelis džiaugsmas. Neturiu iš ko nors rinktis. Esu nepriklausoma aktorė, todėl dirbu ten, kur mane kviečia. Darbas konkrečiame teatre labai skiriasi nuo darbo kine. Čia nėra pastovių ir ilgalaikių santykių – žmonės susirenka mėnesiui, dviem, trims, nesuvokiamai suartėja, o tada išsiskiria. Tai ir skaudu, ir labai žavu.
Iš tiesų labai myliu teatrą. Labai jo pasiilgstu. Dabar esu labai laiminga, nes dirbu Kaune su Artūru Areima ir jo naujausiu spektakliu „Intymumas“. Taip, kinas mane užbūrė – buvau pasižadėjusi nebegrįžti į teatrą. Tačiau tai tokia atgaiva! Daugelis aktorių dirba ir kine, ir teatre. Tikriausiai galima tai kuo puikiausiai suderinti.
– Aktoriai kartais juokiasi, kad Konstantinas Stanislavskis išmokė pasinerti į vaidmenį, bet neišmokė iš jo išnerti. Kaip tau sekasi su tuo tvarkytis? Ar nesijauti persekiojama Barboros („Žygimantas ir Barbora“), Sandros („Anarchija Žirmūnuose“) arba Margaritos („Žvaigždė“)?
– Ne. Tačiau tai nereiškia, kad esu tik techniška aktorė: atėjau, suvaidinau ir atsisveikinau. Taip, vaidmuo sukuria didelę įtampą, bet aš nelinkusi mistifikuoti šios profesijos. Neneigsiu, dirbant vyksta daugybė procesų – tiek psichologinių, tiek fiziologinių. Žinau tik tiek: kai filmuojuosi, mano šeima kenčia ne todėl, kad tampu kitu žmogumi, o todėl, kad esu susikaupusi ir įsitempusi. Dėl šios priežasties tą laiką jiems siūlau praleisti atskirai. Man atrodo, tai būdinga kiekvienam kūrybiniam darbui – neri į jį visa galva, tačiau vėliau išneri.
Gyvenant labai svarbu pamiršti, kad esi aktorius. Kuo anksčiau tai padarai, tuo tau pačiam geriau. Labai dažnai pastebiu, kad daugelis žmonių negyvena savo gyvenimo. Mažai kuo domisi, mažai skaito, mažai bendrauja su kitų profesijų atstovais. Verda savo sultyse. Apie ką tuomet galim kalbėti savo filmuose, apie ką galim rašyti scenarijus? Reikia gyventi. Reikia labai gyventi. Kartais galvoju, iš kur ta sėkmė? Kodėl jaučiuosi tokia laiminga? Todėl, kad esu paleidusi savo profesiją. Daug kuo naiviai nebetikiu. Ir tada kas nors mane labai nustebina.
– Rudenį ir dalį žiemos praleidai Maskvoje, kur filmavaisi naujausioje A.Melikyan juostoje „Žvaigždė“. Kuo buvo sodrus šis laikas?
– Nelabai mačiau pačios Maskvos, tačiau tai nebuvo mano pirmas apsilankymas joje. Ryšiai su rusais užsimezgė gerokai anksčiau. Mano pačios nuostabai, beje, nes niekada negalvojau apie Rusiją, nėjau iš proto dėl rusų kalbos, literatūros. Aš užkietėjusi europietė.
Tai, kad buvau pakviesta filmuotis pas A.Melikyan, neįtikima. Vasarą nuvažiavau į Maskvos kino festivalį, ten susitikau su keliais kitais režisieriais, vėliau nurimau, gavau pasiūlymų filmuotis čia, Lietuvoje, repetavau teatre. Staiga skambutis, staiga reikia viską mesti. A.Melikyan – neeilinė režisierė. Skridau į Maskvą gal trimis procentais tikėdama savo sėkme. Po bandymo Anna tą patį vakarą pasakė „taip“. Patyriau šoką. Konkurencijos nejaučiau – tai, kad aktorės visoje Europoje ir Rusijoje buvo ieškoma dvejus metus, sužinojau tik vėliau. Iki šiol negaliu suvokti, kad tai įvyko. Jaučiuosi kaip sapne. Žinau, kad nekomercinio kino pasaulyje šis filmas yra vienas laukiamiausių. Labai smagu jaustis to dalimi.
– Ką davė darbas su pačia A.Melikyan?
– Labai daug. Ji be galo stipri profesionalė. Labai pragmatiška, labai tvirta, labai šilta. Turinti savo braižą. Jos ir filmo operatoriaus (Alishero Hamidhodzhaevo – aut. past.) tandemas nepakartojamas. Anna suteikė jam visišką laisvę – visgi tai vienas geriausių pasaulio operatorių. Aš kaip aktorė – lietuvė, kartais nesurezganti sakinio rusiškai! – jutau visapusišką pasitikėjimą ir beprotišką palaikymą. Per tai ir atsiskleidžia esminiai mentaliteto skirtumai. Nesakau, kad žmogų reikia liaupsinti, bet skatinamas jis labai sparčiai eina į priekį.
– Lietuvoje tai reta?
– Yra režisierių, su kuriais liko nuostabus lakoniškas ryšys. Žinau, kad bet kada galėčiau pas juos nueiti ir valandų valandas bendrauti. Man labai pasisekė – visi žmonės, su kuriais teko dirbti Lietuvoje, buvo nuostabūs. Neprisimenu jokių nesusipratimų. Gal tai lėmė ir mano charakteris – visada stengiuosi priimti kiekvieną žmogų.
– Kaip ilsiesi, atitrūksti nuo aktorystės?
– Aš turiu sūnų. Man regis, tai viską pasako. Dovas padėjo nugalėti saviraiškos kančias ir egoizmą. Sūnaus gimimas viską pakeitė. Tapo svarbiau apsaugoti jį, o ne patenkinti savo ambicijas. Supratau, kad aktorystė tėra profesija. Iki tol tai buvo mano gyvenimas. Dovas atvėrė man akis. Tikriausiai būtent jis ir atnešė sėkmingiausius darbus – kai nesureikšmini to, ką darai, viskas ima klostytis savaime.