Šiemetis „Naujasis Baltijos šokis“ išdidžiai kaip didžiausią šių metų žvaigždę pristato britų kilmės choreografą Timą Rushtoną ir jo vadovaujamą Danijos šokio teatrą. Pirmieji T.Rushtono žingsniai šokio scenos link primena legendinio filmo „Bilis Eliotas“ scenarijų. Kadaise jis tebuvo šokti trokštantis berniukas, šiandien „The New York Times“ teigia, kad jis žino, kaip reikia kurti, o, pasak „The Boston Globe“, jo šokėjai trenkia kaip griaustinis. Na o mes didžiuojamės galėdami jums pasiūlyti išskirtinį interviu su juo.
Kadaise baletą įvairiose Šiaurės Europos baleto trupėse šokęs T.Rushtonas laikomas vienu didžiausios sėkmės sulaukusių savo kartos choreografų, tad nenuostabu, kad už savo kūrybą buvo apdovanotas daugybe prizų. Jo choreografiją įvertino net Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II, prieš porą metų apdovanojusi T.Rushtoną Britų imperijos ordinu. O jo vadovaujama elitinė Danijos šokio teatro trupė nuolat pelno apdovanojimus įvairiuose žemynuose, keliauja po festivalius Europoje, Amerikoje, Azijoje ir yra liaupsinama kritikų už originalumą, profesionalumą, dėmesį detalėms ir preciziškumą.
– Kone kiekvienas šokio kūrėjas turi istoriją, kaip susidomėjo šia meno forma. Ar neprieštarautumėte pasidalyti savąja?
– Žinoma. Man buvo penkeri, kai pirmą kartą pamačiau šokio pasirodymą per televiziją. Man tai nepaprastai patiko. Tada buvo Kalėdų laikas, tad paprašiau savo tėvų, kad leistų lankyti šokio pamokas, tačiau jų atsakymas buvo neigiamas. Jie manė, kad jei imsiuosi šokio, tapsiu keistu vaiku ir tai man neišeis į naudą. Užaugau pramoninėje aplinkoje, kur berniukai lankydavo futbolo ar kitus sporto būrelius, bet tikrai ne šokį. Tačiau iš karto po Kalėdų mūsų kaimelyje prasidėjo šokio užsiėmimai, ir man buvo leista juose apsilankyti. Man be galo patiko. Taigi šokti pradėjau penkerių ir iki šiol nenustoju.
– Primena Bilio Elioto istoriją.
– Taip, tai tiesa. Kaip ir Bilis Eliotas, esu iš Šiaurės Anglijos, daug kas sutampa. Tačiau mano istorija ne tokia linksma ar kerinti.
– Mokėtės ne šiaip šokio, o baleto, ir ilgai dirbote baleto artistu, tačiau vėliau pasukote į modernųjį šokį. Kas paskatino šį pokytį?
– Kai buvau labai jaunas, kaip ir daugelis jaunuolių, buvau užvaldytas noro būti tuo, kuo nesu. Daugelį metų savyje ieškojau pasakų princo. Tai buvo tokia senamadiška svajonė. Dabar aš jau plikas, mano kojos trumpos, tad mano kūnas nėra labai baletiškas. Tačiau vis dar esu įsimylėjęs judėjimą. Manau, kad baleto pasaulis labai uždaras. Vis dar gyvas įsitikinimas, kad negali būti geras baleto šokėjas, jei neturi plaukų, esi trumpų kojų ir panašiai. Bėgant metams, ėmiau manyti, kaip aš pats norėčiau šokti. Taigi buvo nesunku suvokti, kad modernusis šokis siūlo daug daugiau galimybių pačiam atrasti tai, ką nori tyrinėti savo kūryba, nei baletas, kuriame kryptis nurodoma kitų. Manau, man tai buvo kelionė nuo vaikystėje įdiegtų vertybių prie suaugusio žmogaus pasirinktos vertybių sistemos. Būtent taip modernusis šokis tapo mane dominančia meno sfera.
– Kas šokio mene jus žavi labiausiai?
– Nuolatinis atsinaujinimas. Nesvarbu, kiek man metų ir kaip aplink viskas kinta, kas kartą, kai pasirodo naujas šokėjas, jis arba ji atsineša ką nors nauja. Taigi trupė nuolat atsinaujina. Žmonės, dirbantys moderniojo šokio srityje, nuolat atsinaujina ir nuolat sugeria juos supančio jaunimo temperatūrą.
– Danijos šokio teatras, kai daugiau nei prieš dešimtmetį pradėjote dirbti jo meno vadovu, tapo tarptautine trupe, kurią sudaro įvairių pasaulio šalių atstovai. Šiuo metu trupėje yra vos viena danė šokėja. Tai kiek netikėta…
– Tokia šokio prigimtis. Tai viena iš retų meno formų, kuri leidžia keliauti po visą pasaulį ir nežinoti nieko apie kitos šalies kultūrą, nemokėti kalbos. Manau, būtent todėl šokis yra tarptautinė meno forma.
O vadovavimas tarptautinei trupei panašus į troškinio virimą, kai viskas sumetama į vieną puodą. Puodas tuomet pripildomas daugybės produktų. Tai be galo jaudinanti patirtis. Ir daug įdomiau, nei ruošti vien kopūstus ar bulves.
– Jūsų trupė labai daug gastroliuoja įvairiuose pasaulio kraštuose. Ar tai daro įtaką jūsų spektakliams?
– Taip, tikrai daro. Jei negastroliuoji ir nuolat bendrauji su ta pačia publika, atsiranda pavojus imti kalbėtis tik uždaram ratui suprantama, sava, kalba. Panašiai kaip šeimoje, kurioje aptariamos tik tos šeimos problemos. Tokiu atveju, jei išeini už savo rato ribų, tampi nebesuprantamas. Tai, žinoma, gali atverti akis. Taigi gastrolės labai sveika.
– Ar nuolatinės kelionės nevargina?
– Žinoma, vargina, tačiau tai darbo dalis. Tiesa, tiek daug keliaudamas prarandi šaknis. Nesakau, kad tai gerai ar blogai, tiesiog taip yra. Žinoma, po ilgų kelionių labai gera grįžti namo, tačiau jei namie užsibūni per ilgai, gali imti jaustis kiek per jaukiai.
– O tai kenkia kūrybiškumui?
– Yra tokia tendencija. Norėdamas išlikti kūrybingas, turi nuolat bandyti ir atrasti ką nors nauja. Jei įsitaisai pernelyg jaukiai, nieko nebevyksta.
– Kaip jūsų spektaklius veikia publika, jos reakcijos?
– Tai nėra tiesioginis poveikis. Nors kartais gali mėginti manyti, kad publikos reakcijos nieko nekeičia, tačiau, manau, kartais smegenys tampa atsiminimų banku, kuriame fiksuojama, kurias scenas publikai buvo lengviau suprasti, o kurias – sunkiau, kurios scenos visada puikiai veikia, o kurios priklauso nuo kultūrinės aplinkos. Manau, taip tampama geresniu choreografu: kai klausaisi savo publikos, žinai, ką nori jai papasakoti ir kaip ji tai priims. Štai, pavyzdžiui, spektaklis „Meilės dainos“, kurį atvežame į Vilnių, – labai lengvas, gražus ir teikiantis laimės.
Paprastai labiausiai noriu, kad publika įsitrauktų į tai, ką mato scenoje. Negaliu publikai nurodyti, kaip ji turėtų jaustis, bet man svarbiausia, kad ji emociškai įsitrauktų į veiksmą.
– Šiuolaikinis šokis vis dar gana jauna meno sfera, dalis žiūrovų įtariai žiūri į tokius šokio spektaklius ir svarsto, ar verta juos pamatyti. Ką jiems patartumėte?
– Patarčiau labai atidžiai rinktis spektaklius, į kuriuos eina. Manau, tai labai svarbu. Šokis labai vizuali meno forma, tad prieš einant spektaklį patarčiau atidžiai peržiūrėti jo nuotraukas ir pasitikrinti, ar tokia estetika atrodo priimtina. Jei choreografas profesionalus, jo spektaklių nuotraukos turėtų suteikti galimybę pajusti jo kūrybos stilių. Taigi patarčiau būti labai atidiems ir išsirinkti spektaklį, kuriuo galėtų mėgautis.