Mėnesio skaitykla (Nr.37)

Rašė: mb

„DZENO ISTORIJOS“

SUDARĖ IR ĮVADĄ PARAŠĖ DOMANTAS RAZAUSKAS. VILNIUS, „DOMINICUS LITUANUS“, 2013 M.

Šiemet pasirodė keletas  kokybiškai parengtų ir gražiai išleistų Rytų poezijos, religijos ir filosofijos knygų. Viena jų – „Dzeno istorijos“. Tai trumpų, paradoksalių, sąmojingų ir vietomis gan žiaurių dzenbudistinių istorijų rinkinys, iliustruotas dailininkės Vidos Kabailienės piešiniais. Istorijos atrinktos iš dviejų tipų šaltinių – senų (seniausias datuojamas VIII a.) ir naujesnių, dzenbudizmui jau pradėjus savo kelią į Ameriką.

Sudarytojo D.Razausko parašytas knygos įvadas suprantamai ir trumpai paaiškina viską, ką nieko nenutuokiančiam apie dzenbudizmą reikėtų žinoti. Jis kritiškai įvertina vakarietišką dzenbudizmo suvokimą ir nuplėšia skraistę nuo populiarių su dzenbudizmu susijusių mitų. Surinktos istorijos „tokios, koks yra pats dzenas, toli gražu ne visada patogus ir paprastas, pirštu duriantis į kraujuojančią žaizdą – žmogiškąją prigimtį“, – rašo sudarytojas.

Knyga nieko nesiūlo, neaiškina ir nemoko. Tad kaip ją skaityti apie dzenbudizmą ir budizmą nenutuokiančiam ar mitų lygmenyje nutuokiančiam žmogui? Paprastai, tiesiog skaityti. Kaip mįsles, kaip literatūrą, kaip filosofiją, kaip meditaciją žodžiais.

Nenutuokiantį ši knyga suerzina ir išmuša iš vėžių, ypač greitai ji suerzina pratusį ieškoti aiškių nedviprasmiškų atsakymų, nušvitimo instrukcijų ar parodomojo dvasingumo. Nusiraminkite, jūs visada galite atsiversti kokį self-helpo vadovėlį ar rožinių snarglių pilną Coelho opusą. Ten viskas aišku. Aš taip pat mečiau šią knygą į šalį ne kartą. Kad vėl atsiversčiau: „Šeši šimtai vienuolių mokėsi pas Penktąjį Patriarchą. Ir visi suprato budizmą. Tik Eno nesuprato budizmo. Ir tapo Šeštuoju Patriarchu.“

Masha Gessen

„PUTINAS. ŽMOGUS BE VEIDO“

IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ PAULIUS AMBRAZEVIČIUS. VILNIUS, „MANO KNYGA.LT“, 2013 M.  

Rašyti Vladimiro Putino biografiją – drąsus ir bauginantis žingsnis. JAV ir Rusijos žurnalistė M.Gessen, grįžusi iš emigracijos į Rusiją 1991-aisiais, dirbusi ne viename Rusijos spaudos leidinyje, iš arti stebėjo Rusijos politinį virsmą ir Putino režimo įsigalėjimą.

Ji parašė atvirą ir netgi iššaukiančią biografiją, pasakojančią kaip „paprastas“, pilkas KGB operatyvininkas tapo vienos didžiausių ir nestabiliausių pasaulio valstybių vadovu.  M.Gessen atliko kruopštų darbą, surinko daugybę faktų apie Putino vaikystę, jaunystę ir karjerą KGB, pakalbino daug esamų (ir jau buvusių – dažniausiai mirusių neaiškiomis aplinkybėmis) V.Putino priešų.

Knyga nėra vien sausas biografinių faktų rinkinys – ji parašyta gan aistringai, vietomis net satyriškai, psichologinisV. Putino portretas tapomas drąsiai, ji puikiai pagauna paranojos, siaubo ir isterijos atmosferą, vyraujančią dabartinėje Rusijoje. Normalūs to meto Rusijos vaikai, rašo M.Gessen, norėjo tapti jurijais gagarinais. O štai Vladimiras Vladimirovičius – žmogumi, šnipinėjančiu tokius kaip Gagarinas.

Skaitytojui prieš akis viena po kitos veriasi kruvinos, tamsios, neaiškios ir baisios istorijos: užsakomosios žmogžudystės, teismai, sprogdinimai, kaltinimai, susidorojimas. Knyga niūri ir, atrodytų, beviltiška, jei ne pabaigoje šmėkštelintis vilties spindulėlis – protestai Rusijoje. Deja, dabar jau žinome, kuo tie protestai baigėsi: nauja žmogaus laisves varžančių įstatymų banga, naujais teismo procesais, naujomis žmogžudystėmis. Absurdo lygis pakilo iki kritinės ribos.

Šią biografiją vertėtų perskaityti visiems, pamiršusiems kieno pašonėje gyvename, visiems, turintiems iliuzijų dėl „dvasingojo“ Rusijos kelio, ir visiems, manantiems, kad Vladimiras Vladimirovičius – „savas bičas, įvedęs šalyje tvarką“. Bet ir vėl: taip manantys tokių knygų neskaito.

P.S. Džiugu, kad literatūros apžvalgininkų nuomonės paskatino leidyklą imtis šios knygos leidybos. Deja, tai greičiau išimtis, o ne įprasta praktika.

Roberto Bolaño

 „PAŠĖLĘ DETEKTYVAI“

 IŠ ISPANŲ KALBOS VERTĖ ALMA NAUJOKAITIENĖ. KAUNAS, „KITOS KNYGOS“, 2013 M.

Na va, R.Bolaño mada pagaliau atsirito ir pas mus. Europoje ja jau visi persirgo, rašytojas tapo naujosios Lotynų Amerikos prozos genijumi, o jo kūryba – XXI a. romano etalonu. Dabar jis ramiai ilsisi šviežiai nuobliuotame literatūros istorijos stalčiuke. O mes galime atsiversti jį išgarsinusius „Pašėlusius detektyvus“  lietuviškai.

Didžiulio romano istorija pasakojama pirmu asmeniu, tačiau net 52 veikėjų lūpomis. Visi šie pasakotojai bando atkurti dviejų Meksikos poetų avangardistų – Arturo Belano (autoriaus alter ego) ir Uliso Limos kelionę, į kurią jie leidžiasi norėdami surasti po revoliucijos dingusią rašytoją Sezarėją Tinachero.  Jų klajonės užtrunka net dvidešimt metų, nusidriekia per Meksiką, Izraelį, Paryžių, Barseloną, Los Andželą, San Fransiską ir virsta tikra istorine epopėja, įtaigiai parodančia revoliucingų XX a. 8-ojo dešimtmečio Lotynų Amerikos jaunimo idealų gimtį bei žūtį.

Romano apimtis – didžiulė, bet jis įtraukia nuo pat pirmųjų puslapių. Rašytojas moka meistriškai palaikyti intrigą, vis pamėtėdamas skaitytojui miglotų paslapčių, užuominų, mįslingų faktų. Argi kitaip skaitytumėte beveik 600 puslapių opusą apie poeziją ir du niekdarius, veltėdžius, oi, atsiprašau, poetus.

„Pašėlę detektyvai“ prasideda gan linksma, bohemiška gaida – septyniolikmetis, eiles bandantis kurpti jaunuolis prisijungia prie literatūrinių chuliganų „viscerealistų“ ir apie savo bohemiškus nuotykius rašo dienoraštį. Savo pirmąja dalimi „Pašėlę detektyvai“ primena šelmišką Bildungsroman, bet pasakojimas staiga pasuka kita kryptimi – tampa tolesnio Limos ir Belano likimo tyrimu, savotišku biografijos ir literatūros mišiniu.

Autoriui puikiai pavyksta parodyti liūdną ne tik idealų, bet ir literatūros, ją kūrusių žmonių bei jų kūrinių likimą. Didžioji jų dalis pranyksta nežinomybėje ir viltis, kad apie juos kas nors parašys romaną, neguodžia.

Philipas Rothas

„PORTNOJAUS SKUNDAS“

 IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ MARIUS BUROKAS. KAUNAS, „KITOS KNYGOS“, 2013 M.

Skundas yra ypač bjaurus žanras – kam gali patikti klausytis svetimų zirzenimų? Dorai išklausyti skundų galima tik tuomet, kai už tai mokama. Nesvarbu kuo: pinigais, skaniais pietumis, kantrybe ir t. t. Knygos personažas Aleksandras Portnojus savo skundus vilioja išklausyti taip pat ne dykai ir atsiperka puikiu stiliumi bei satyra.

Kai 1969 m. P.Rothas parašė šį romaną, sulaukė kaltinimų antisemitizmu, iškrypėliškumu ir kitais prie masturbacinio romano priderančiais apibūdinimais. Knygoje pasakojamas vieno asmens – žydų kilmės amerikiečio Aleksandro Portnojaus – skundas, išsakytas menamam psichologui, kuriuo virsta pats skaitytojas. Čia nenuosekliai papasakojamas visas Portnojaus gyvenimas – nuo lopšio iki pat vėliausių 33 metų simpatiško valdininko gyvenimo peripetijų. Nuolat grįždamas į vaikystę ir nuostabiai kandžiu stiliumi besišaipydamas iš savo rūpestingųjų žydų tėvelių, paauglystėje prasidėjusio onanizmo ir intymių santykių su šiksomis (ne žydų kilmės merginomis) aprašymais jis visiškai apnuogina Portnojų ir nepalieka nuošalėje jokių šio fikcinio asmens subtilybių.

„Portnojaus skundas“ – tiesiog tobula psichologinė operacija, per kurią su maniakiško bei talentingo chirurgo užmoju apžiūrimi visi nesveiki paciento organai ir nustatomos jų sugedimo aplinkybės. Be galo rūpestinga, tradicijomis ir draudimais grįsta Portnojų šeima – tai terpė augti tokiems ne visai laimingiems ir asmens raidos problemų turintiems aleksandrams. Nors veikėjas gimė prieš Antrąjį pasaulinį karą, skundėsi prastu apetitu, kai jo gentainiai Europoje kentė genocidą, knygoje atsiribojama nuo kolektyvinio skausmo ir linkstama į individualią iš pirmo žvilgsnio sėkmingos bei garbingos Portnojaus asmenybės tragediją.

Knyga patiks gyvo, sąmojingo stiliaus dozės pasiilgusiems skaitytojams (ačiū vertėjui M.Burokui),   vaikinams, kurie kartais jaučiasi kaip Portnojus, erotinės ir psichologinės literatūros mėgėjams, svetimų patirčių graibytojams. Nepatiks – dvasingiems, gerų šeimų vaikams.

“Portnojaus skundą” recenzavo Jurga Tumasonytė

Apie autorių

Laisvai samdomas rašytojų skaitytojas

Straipsniai : 57

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top