Rašė: Lina Žukauskaitė
Ji plūduriuoja tarp dviejų salynų. Pirmajame ryškėja „Atviro rato“ ir Keistuolių teatro, antrajame – savitą pasaulį kine kuriančių moterų kontūrai. Ryškiausi iš jų Giedrės („Giedrė“, rež. Donatas Vaišnoras) ir Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės („Laiškai Sofijai“, rež. Robertas Mullanas). O tai puiki dingstis pakviesti jas ir aktorę Mariją Korenkaitę puodelio arbatos.
– Ko bus pilna tavo vasara? Ar jauti būtinybę bent kuriam laikui atitrūkti, pailsėti nuo kultūros pasaulio?
– Baigėsi labai intensyvus sezonas, per kurį įvyko trys premjeros teatre, nusifilmavau antrame R.Mullano filme „Gitel“, kuriame sukūriau pagrindinį vaidmenį. Rugpjūtį prasidės naujo Aido Giniočio spektaklio repeticijos „Atvirame rate“, o iki tol tikiuosi ilgų atostogų be pertrūkių. Atėjo laikas trumpai sustoti, atsitraukti, susivokti, kas per tą laiką įvyko.
Nesiekiu absoliučiai atsiriboti nuo teatro. Vis dėlto aš tuo gyvenu, tai ne darbas, tai gyvenimo būdas. Tačiau atostogaudama nešneku vien apie kūrybą. Laukiu paprastų nuostabių dalykų, pavyzdžiui, kelionių – atsinaujinimo vaizdais, kvapais, maistu, įspūdžiais.
– „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose „Laiškai Sofijai“ buvo nominuoti Metų geriausio ilgametražio vaidybinio kino filmo, o tu – Metų geriausios aktorės vaidmens kategorijose. Kaip ruošeisi Sofijos vaidmeniui? Koks asmenybės bruožas ar istorinių aplinkybių fragmentas tapo raktu, atvėrusiu šią moterį?
– Viskas įvyko labai greitai. Vieną dieną atėjau į atranką, o kitą man jau buvo pasakyta, kad tinku ir pradedame dirbti. Filmavimas turėjo prasidėti po keturių penkių dienų. Nebuvo ilgo kelio į vaidmenį. Ruošimasis startui buvo labai gaivališkas. Bėgi, matuojiesi kostiumus, šnekiesi su režisieriumi, nagrinėji scenarijų, o grįžusi namo supranti, kad nebespėsi perskaityti šimto knygų. Neturėjau pusmečio susikaupti ir viskam apmąstyti. O norėčiau, kad tai būtų įmanoma.
Grįžtant prie pačios Sofijos asmenybės, ypač įstrigo vienas jos dienoraščio fragmentas, kuriame kalbama apie skausmą. Ji dažnai kaltinta šaltumu, uždarumu, abejingumu, niekas nebuvo matęs jos verkiančios. Po M.K.Čiurlionio mirties S.Kymantaitė-Čiurlionienė kategoriškai atsisakydavo kalbėti apie savo vyrą, sudegino jam skirtus savo laiškus. Ji rašė, kad žmonės labai nori, jog iškalbėtum ir išrėktum savo skausmą kiekvienoje kryžkelėje, tačiau kai jis yra per didelis, tu net neturi jėgų to padaryti. Šiuose jos žodžiuose aš pajutau ne tik charakterio stiprumą, bet ir beprotišką vienatvę.
Jei kalbėtume apie pasiruošimą vaidmeniui, teatre jaučiuosi gerokai tvirčiau. Vaidindama kine dar nelabai žinau, kaip tam vaidmeniui ruoštis ir ar apskritai galima tinkamai tai padaryti. Teatre daug laiko kalbamės, diskutuojame, ginčijamės, vyksta pjesės skaitymai, tada repeticijos. Turi laiko bandymams, suklydimams – tai ilgas procesas. Jeigu kas nors nepavyksta, suvokiu, kuria linkme turiu save kreipti, galiu pati su savimi dirbti. Dirbant su R.Mullanu to repeticijų laiko nebuvo. Pasikalbėjom ir nėrėm, procesas vyko filmavimo aikštelėje. Dar negaliu vertinti, ar savo darbą atlikau gerai, ar ne. Kinas man yra žemė, kuri juda po kojomis. Tačiau ta žemė labai įdomi.
– Kritikų atsiliepimai apie filmą labai nevienareikšmiški. Tarkime, Rūta Oginskaitė negaili griežtų žodžių režisūriniams sprendimams, tačiau pabrėžia, kad Sofijos personažas tampa tiek gyvas ir patrauklus, kiek tu atidavei jam savo šilumos ir aistros.
– Filmuodami filmą visi esame vienos komandos nariai ir remiame vienas kitą. Kiekvienas žmogus įneša savo kūrybinį indėlį. Laukiu tikrosios filmo premjeros spalį. Bus įdomu sužinoti ne tik kritikų, bet ir artimųjų, kolegų įspūdžius.
– Ar tave žeidžia kritika?
– Žeidžia. Nors esu suaugęs žmogus ir galiu su tuo susitvarkyti. Aktoriaus darbas nuo to neatsiejamas. Jau studijų metais pripranti prie griežtos ir neretai skaudžios kritikos. Visgi dėstytojai, režisieriai aiškiai žino, kur link ją išsakydami nori tave kreipti ir kodėl. Nesumuša tavęs žodžiais tam, kad sunaikintų, o atidaro naujas dureles, rodo kitas kryptis. Yra atvejų, kai profesionali kritika griauna. Kūrėjui ji neduoda impulso nei apmąstymams, nei poslinkiams, bet turbūt ir tokia turi teisę būti. Išmokau atsirinkti, būti tam abejingesnė. Kai sunkų ant tavęs krentantį žodį išgirsti būdamas dvidešimties – tau pritrūksta oro, atrodo, uždusi. Kai tau trisdešimt, supranti, kad tiesiog reikia giliau įkvėpti ir iškvėpti.
– Juozo Miltinio įsitikinimu, aktoriaus asmenybė turi būti tokia turtinga, kad iš jo dvasinių išteklių susimodeliuotų personažas, galintis polemizuoti su žiūrovu. Ar pritartum, kad norėdamas sukurti įtaigų vaidmenį aktorius privalo turėti įvairialypės gyvenimo patirties?
– Patirtis nemaišo ir tikrai yra svarbi. Tačiau tikiu, kad aktorius ir be skaudžios, sudėtingos asmeninės patirties gali sukurti gilų vaidmenį. Juk jis dirba ne tik su savo atmintimi, bet ir stebėdamas kitus, nujausdamas, įsivaizduodamas. Jis turi būti jautrus pačiam gyvenimui. Geras aktorius gali daug ką sukurti, sufantazuoti.
– Ko tave moko skirtingi vaidmenys?
– Man, kaip aktorei, kiekvienas vaidmuo yra tai, kas augina, stumia į priekį. Virtinė gyvenimų, kuriuos įveiki arba ne. Kaip žmogui… Nežinau, ar galima mokytis iš savo pačios sukurtų vaidmenų. Juk per gyvenimą eini savo pėdomis ir vedamas savo širdies. Pamoka įvyksta tada, kai pats susižeidi.
– Kalbėdama apie savo šeimą dažnai pabrėži, kad iš jos gavai labai daug meilės ir šilumos. Regis, ir kūrybinių jėgų semiesi ne iš skaudžių ribinių patirčių, o iš nepalenkiamo ramybės jausmo.
– Daug šilumos gaunu ir dabar. Šeima yra mano tvirtovė, mano uostas. Į savo tėvus, šeimą galiu bet kada atsiremti. Tai didžiulis jėgų šaltinis. Ramybės dar tik ieškau. Bandau rasti labai skirtingų gyvenimo ritmų harmoniją. Aktoriaus darbe sunkiausia apsiprasti su tuo, kad vienu laikotarpiu leki, vertiesi per galvą ir širdį, o kitu esi niekam nereikalingas. Jei neturi ramybės ir priemonių, kurios leistų su tuo susitvarkyti, gali būti labai sunku. Tarkime, prieš kokius penkerius metus visiškai nemokėjau atostogauti. Baigdavosi sezonas, ir aš neberasdavau sau vietos. Turėdavo praeiti laiko, kad pajėgčiau sustabdyti bėgimo procesą ir tiesiog gyventi.
– Ar išmokai to? Kas tau telpa į šį gebėjimą?
– Mokausi. Aktoriaus profesiją visada lydi noras gauti naują vaidmenį, noras susidurti su naujais iššūkiais, noras išbandyti save ir kine, ir teatre, noras kurti. Labai daug norų ir nesibaigiančio bėgimo ratu. Visada žavėjausi žmonėmis, kurie moka mėgautis pačiu gyvenimu kaip, tarkime, mano mama. Ji labai stipri, veikli moteris, tačiau laisvomis akimirkomis su tokiu pasimėgavimu moka džiaugtis paprastais dalykais – gėlių sodinimu, skaitymu, pasivaikščiojimais, bendravimu. Jokių iššūkių ar neįveikiamų kalnų, o galybė vidinio virpulio, džiugesio ir harmonijos. Regis, labai paprasti dalykai, tačiau ne visi tai sugeba.
Kas man teikia džiaugsmą? Važiuoti dviračiu, skaityti, skaniai valgyti, leisti laiką su artimais žmonėmis. Be teatro ir kino, yra daugybė gerų dalykų. Negaliu gyventi be kelionių. Labai mėgstu tiek teatro gastroles užsienyje, tiek asmeniškai suplanuotas išvykas. Nemažai esame keliavę su mama, tėčiu – labai gražus ir brangus laikas.
– Kuri vieta giliausiai įsirėžė į atmintį?
– Praeitą vasarą su draugu traukiniais keliavome po Indiją. Džiaugiuosi, kad tada nebuvo tiek rašoma apie prievartavimus ir kitus nusikaltimus. Gal jie ir vyko, tačiau žinia nesklandė ore. Dabar gal nė nebevažiuočiau. Iš draugų ir pažįstamų buvau girdėjusi daug atsiliepimų, kad nuvažiavus erzins nuolatinis vietinių dėmesys, purvas, įprastų taisyklių nebuvimas. Iš anksto nusiteikiau, kad dėl nieko nesipiktinsiu ir viską priimsiu pozityviai. Ir man puikiai pavyko. Nuvykę tikrai radom nepakeliamą karštį, minias besišypsančių žmonių, su kuriais ne visada paprasta susitarti, auksu tviskančią senąją architektūrą, kontrastuojančią su šiukšlių kalnais, ir galiausiai Himalajus bei juos merkiantį nuostabų lietų. Čia atsivėrė didžiulės erdvės, arbatų plantacijos, gamtos grožis. Tuomet įvertinau mūsiškio klimato pranašumus, supratau, kad gaivus, dažnai lietingas oras teikia mums gyvybės. Tai buvo svarbi kelionė savęs įveikimo požiūriu.
– Ką tau teikia šis judėjimas?
– Erdvės, laisvės pojūtį. Pabuvęs toli, sugebi geriau įvertinti praeities įvykius, randi laiko pabūti pats su savimi. Nebūtina apie juos daug galvoti – jie patys nugula, nurimsta, susidėlioja į savo vietas. Atsitraukus užgęsta netikri gaisrai, supranti, kas svarbu, o kas svarbiausia. Vėl visko pasiilgsti, atrodo, kad sustiprėji, įvyksta savotiškas apsivalymas. Kada nors norėčiau išvykti ilgesniam laikui, pavyzdžiui, pusei metų. Tik nežinau, ar tokiam ilgam laikui pavyktų palikti teatrą ir kolegas.
– O kaip skaitymas, kuriuo susirgai dar vaikystėje? Kas šiuo metu rikiuojasi tavo knygų lentynoje?
– Vaikystėje, paauglystėje kiekviena naujai perskaityta knyga atrodė įdomesnė už ankstesnę. Dabar reikia gerai paieškoti. Iš naujausių perskaitytų maloniai nustebino Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“. Labai kinematografiškas, įtraukiantis ir sukrečiantis tekstas. Jei reikėtų įvardyti labiausiai kvapą gniaužiančią knygą… Turbūt tai būtų Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“. Dabar skaitau jo „Teatrinį romaną“. Labai įdomi, bet visiškai kitą ritmą turinti knyga. Puikus ir „Pono de Moljero gyvenimas“.