Spektaklių recenzijos (nr.38)

Recenzavo: Goda Dapšytė

Nuotraukos: Dmitrijaus Matvejevo

 „BALTA DROBULĖ“

KAUNO VALSTYBINIAME DRAMOS TEATRE (Laisvės al. 71, Kaune)

Vyriausiosios kartos lietuvių režisierius Jonas Jurašas ne taip seniai nacionaliniu tapusiame Kauno dramos teatre ėmėsi ambicingos užduoties – inscenizuoti Antano Škėmos romaną „Balta drobulė“. Pasąmonės srautą dramos tekstu paversti ryžosi nuolatinė režisieriaus kūrybos partnerė Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė.

Tenka pripažinti, kad sceninį pavidalą įgijęs A.Škėmos tekstas skamba keistokai, o vietomis net neatpažįstamai, netekęs saviironijos. O romano herojai veikia kažkur tarp „ano meto“ (scenografija) ir šiuolaikinio (vaizdo projekcijos) Niujorko (scenografas Gintaras Makarevičius).

Regis, raktu į Antano Garšvos personažą J.Jurašui tapo romane vis kartojama diagnozė – neurastenikas. Tiesa, jis dar ir menininkas. Taigi Dainiaus Svobono kuriamas Garšva „operetine uniforma“ (kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė) blaškosi po sceną nerasdamas ne tik ramybės, bet, atrodo, ir viso šio blaškymosi prasmės.

Spektaklis nepraplečia „Baltos drobulės“ reikšmių lauko, o veikiau iš paskutiniųjų stengiasi atlaikyti „up ir down“ ritmą. Spektaklis dvelkia nostalgija praėjusiam bei prarastam laikui ir visiškai užmiršta esamąjį.

Rekomenduojama J.Jurašo kūrybos gerbėjams.

Nerekomenduojama A.Škėmos „Baltos drobulės“ gerbėjams.

„VISOS JOS TOKIOS“

VILNIAUS KONGRESŲ RŪMUOSE (Vilniaus g. 6/16, Vilniuje)

Režisuodama Vienos klasiko Wolfgango Amadeus Mozarto linksmąją operą „Visos jos tokios“ Dalia Ibelhauptautė pasirinko ją susieti su šiandiena ir siūlo į Lorenzo Da Ponte siužetą pažvelgti kaip į šiandienos glamūrinių žurnalų herojų nuotykius. Prabangiame viešbutyje Kaprio saloje dvi įsimylėjėlių poros, kurstomos poros intrigantų, išmėgina savo santykių tvirtumą.

Šio pastatymo epicentras – Juozo Statkevičiaus kostiumais išpuoštas pagrindinių solistų ansamblis: žavesiu žaižaruojantis Kostas Smoriginas, šiek tiek jo šešėlyje liekantis Blagojus Nacoskis iš Italijos, šiuo metu Vokietijos teatruose dainuojanti Viktorija Kaminskaitė ir Italijos scenose pasirodanti Jurgita Adamonytė.

Įdomią ir žavią klasikinės operos traktuotę pasiūliusi D.Ibelhauptaitė, regis, pernelyg pasikliovė solistų sceniniu savarankiškumu. Nors operos siužetas vingiuoja gan sparčiai ir įvykiai keičia vienas kitą, mizanscenos išlieka statiškos. Spektakliui trūksta įdomesnių režisūrinių sprendimų, kad W.A.Mozarto laikų istorija ne tik forma, bet ir turiniu imtų kalbėti apie šiandieną, iš tiesų narpliotų išsikeltas temas. Smagiai įsibėgėjusi santykių komedija ilgainiui mėgina tapti drama, bet tai iki galo taip ir nepavyksta.

Tiesa, neįmanoma nepaminėti nebylaus Rafailo Karpio ir Sigutės Stonytės įkūnytų barmenų dueto, nuo kurio tiesiog neįmanoma atitraukti akių.

Rekomenduojama besivedantiems merginą į „kultūringą“, bet nesudėtingą pasimatymą (kartu galima pamėginti išsiaiškinti, ar ir ji „tokia“).

Nerekomenduojama rimtosios, klasikinės, operos gerbėjams.

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top